Agave (Agava)

Įvairios agavos rūšys kilusios iš Amerikos atogrąžų. Tvirtos augalo skrotelės pasipuošia milžiniškais, labai dekoratyviais žiedynais. Todėl gėlė pradėta sodinti kituose šiltuose kraštuose ir ten prigijo. Sausringoje Kosta Rikos pakrantėje agavos lapai lieka žali net sausros metu, kai medžiai lapus numeta.

Agava – labai tvirta kambarinė gėlė. Dauguma rūšių galiausiai užauga per didėlės kambariui. Tuomet jas vasarą galima su vazonu pastatyti lauke. Žiemą jį reikia įnešti vidun, laikyti šviesioje, vėsioje vietoje ir beveik nelaistyti. Kambaryje laikomas agavas galima laistyti ir vasarą, ir žiemą, tik negalima šaknų palikti vandenyje. Geriausiai tinka molinga žemė. Žinomiausia rūšis – tai Amerikinė Agava (Agave americana). Gamtoje jos lapai išauga net iki 2 m ilgio. Vazone auginamas augalas lieka kur kas mažesnis. Dažnai pardavinėjamos įvairiaspalvės veislės.

Plačioje agavos gentyje skaičiuojama per 300 rūšių. Savaime auga drėgnuose subtropikuose Rytinėje Meksikoje, JAV, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros salose. Net pavadinimą Meksika gavo dėl agavų, nes senąja actekų kalba reiškia “agavos vietą”. Iš čia jos paplito visame pasaulyje – Afrikoje, Indijoje, Australijoje. Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze auginamos soduose, o Lietuvoje – kambariuose, oranžerijose, žiemos soduose.

Plantacijose joms žydėti neleidžiama, o lapų skrotelėje užaugęs jaunas pumpuras išpjaunamas. Į susidariusią duobutę sunkiasi saldžios sultys, kurios ispaniškai vadinamos akvamiel – “medaus vanduo”. Sultys sunkiasi 8-10 mėn., kol lapai nudžiūva. Taip iš vieno augalo gaunama iki 1000 l sulčių, jos rauginamos ir gaminamas svaigusis gėrimas “pulkė” (Pulque). Iš lapų, šaknų ir stiebų varomas spiritas. Meksikiečiai valgo apkeptus agavų stiebus, taip pat žalią arba virtą rūgštoką lapų minkštimą. Agavų dyglius jie naudoja kaip ylas, vinis ir segtukus. Iš pluošto gaminamas tvirtas špagatas, virvės, lynai, tinklai, krepšiai. Jis labai tinka lasams, lapų minkštimas – muilui gaminti. Išdžiovintais lapais dengiami stogai, tveriamos tvoros.

Botaniniu požiūriu, agavos – stambūs žoliniai augalai, kurių stiebai trumpi arba visai neišsivystę. Lapai pilkai žali, 1-2.5 m ilgio, sultingi, standūs, dygliuoti, skrotelėje. Agavos neteisingai vadinamos šimtamečiais augalais, nes iš tikrųjų tėvynėje žydi sulaukusios 8-12, o namuose (oranžerijose, žiemos soduose) – 20-30 metų (kitais duomenimis – 10-20 m.). Po žydėjimo antžeminė dalis per metus sunyksta, o paskui vėl atauga iš šakniastiebių.

Žydi tik kartą gyvenime (tai monokarpiniai augalai). Iš didelių mėsingų pamatinių lapų skrotelės užauga 8-12 m aukščio žiedynkotis. Žiedai stambūs, 7-9 cm, balti arba gelsvi, sutelkti į žiedyną (būna 3-5 tūkstančiai žiedų). Paskui subręsta juodos plokščios sėklos, o žiedynkočio pažastyse susiformuoja maži augalėliai, kurie nukritę į žemę įsišaknija.

Kuo indas didesnis, tuo augalai greičiau auga ir būna gražesni. Agavos mėgsta saulėtą vietą, joms tinka pietinės palangės. Vasarą po šalnų geriausia išnešti į lauką, o rudenį prieš šalnas vėl įnešti į vidų. Agavos laistomos saikingai, tręšiama nedaug. Žiemą agavoms ramybės periodas, laikoma šviesiai ir vėsiai, ir beveik nelaistoma. Tinkamiausia temperatūra žiemą – 6-8°C (mažiausiai 5 °C). Jeigu agavos auginamos namuose su centriniu šildymu, žiemą laistoma tiek, kad žemė neperdžiūtų ir nepradėtų raukšlėtis lapai. Dauginama sėklomis ir atžalomis, kurios atskiriamos nuo senojo augalo. Tinka velėninės, lapinės žemės ir smėlio (1:1:0,5) mišinys.

Labiausiai paplitusios amerikinės agavos (Agave americana L.) ir jų veislės baltai ir geltonai dryžuotais lapais. ‘Marginata’ – mažesnė, su grakščiai išlinkusiais lapais, geltona ir baltai juosta pakraščiuose, ‘Mediopicta’ agavų lapai su geltona juosta viduryje, ‘Striata’ – lapai pilkai žali su geltonai ir balta juosta viduryje.

Amerikinės agavos kilusios iš Meksikos drėgnųjų subtropikų. Tai labai stambūs ir ištvermingi augalai, užaugina 30 apie 1-2 m ilgio ir 10-25 cm pločio lapų. Jie tamsiai žali, su pilku vaškiniu apnašu ir aštriais tamsiai rudais dygliais kraštuose. Žiedynkotis 5-12 m aukščio, viršūnėje išsišakoja. Žiedynas – šluotelė, kurioje būna iki 3-5 tūkst. žiedų. Žiedai 7-9 cm ilgio, žalsvai geltoni. Rudenį ir žiemą amerikinės agavos laikomos vėsiai, 6-8°C šilumoje.

Agave americana ‘Marginata‘ lapų kraštus puošia plačios geltonos juostos.

Agave americana ‘Variegata‘ lapų pakraščiai kreminio baltumo.

Agave americana ‘Medio-picta‘ lapų viduriu driekiasi plati, balta su oranžiniu atspalviu juosta.

Kambariuose geriau auginti mažesnių rūšių agavas, kurios neužima daug vietos, bet mėgsta šilumą.

Plaušuotoji agava (Agave filifera) auga Centrinėje Meksikoje. Išaugina 30-50 cm aukščio ir 70 cm pločio rutulišką lapų skrotelę. Lapai siauri, 30 cm ilgio ir 2-3 cm pločio, kieti, su dygliu viršūnėje. Jie blyškiai žali, su 2-3 baltomis siūliškomis linijomis. Žydi gelsvai žaliais žiedais.

Glaustoji agava (Agave stricta) auga pietrytinėje Meksikoje. Sudaro beveik rutulio formos skrotelę iš daug glaustų tiesių lapų. Lapai linijiški, ploni, siauri, 25-30 cm ilgio, kieti ir žali. Žiedynkotis 1-2 m ilgio, žydi vasarą 2 cm dydžio rožiniais žiedais.

Karalienės Viktorijos agava (Agave victoria – reginae) auga Šiaurės ir Vakarų Meksikos akmenuotuose šlaituose, 700-800 m aukštyje. Sudaro iki 50 cm aukščio skroteles. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis. Jie 10-25 cm ilgio ir 3-5 cm pločio, kieti, su dantytu kraštu ir tamsiai rudu dygliu viršūnėje. Žydi vasarą kremiškai baltais žiedais.

Smulkiažiedė agava (Agave parviflora) auga Pietų Arizonoje (JAV), Šiaurės Meksikoje. Jos 15 cm aukščio, 50 cm skersmens. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis ir baltais plonais siūlais pakraštyje, o lapo viršūnėje yra rudas kietas dyglys. Žydi vasarą geltonais 1,5 cm dydžio žiedais.

Siauralapė agava (Agave attenuata) auga Meksikos kalnų šlaituose. Jų stiebas 2 m aukščio ir 10 cm pločio, su orinėmis šaknimis apačioje. Lapai pailgai elipsiški, lygiakraščiai, 70-90 cm ilgio, 25 cm pločio, ploni, minkšti, ryškiai žali, su pilku atspalviu, sutelkti į didelę skrotelę stiebo viršūnėje. Žydi žalsvai baltais žiedais.

Agave bovicornuta, kaip ir Agave americana, kilusi iš Meksikos, bet užauga perpus mažesnė nei pastaroji. Šviesiai žalių vaškinių lapų siauras pakraštys nusagstytas raudonai geltonų spygliukų, o lapo viršūnė užsibaigia raudonu galiniu spygliu. Šis galinis spyglys labai išvaizdus, bet jei namuose yra mažų vaikų, saugiau būtų jį nulaužti.

Agave parryi nėra didelė, bet galiausiai užauga iki 50 cm platumo. Žiedkočiai gali ištįsti iki 5 m, bet tik ne vėsiame klimate. Puikiai atrodo šios rūšies lapai melsvai pilkšvu paviršiumi, ant kurio pasilieka ryškus kitų išsiskleidusių lapų atspaudas. Spygliai šokolado rudumo. Ši rūšis auga kaitriose Jungtinių Valstijų pietvakarių ir kaimyninės Meksikos vietovėse, todėl pilkšvas lapų paviršiaus sluoksnis išlieka tik agavai augant saulėkaitoje.

Melothria (Melotrija)

Melotrijos (Melothria) arba afrikiniai agurkai, dar vadinami mažaisiais agurkais, kilę iš Meksikos ir Pietų Afrikos. Į Europą melotrijų sėklų buvo atvežta 17 amžiuje, ir nuo tada jos mielai auginamos. Lietuvoje retos.

Ši vienmetė daržovė užauga daugiau kaip 3 m ilgio. Jai reikia atramų, kad galėtų kabintis ir lipti aukštyn. Melotrijų žiedai geltoni, vyriški sutelkti po keletą, moteriški pavieniai. Lapai trikampiai, vaisiai 1,5-2,5cm, žalsvai margi, panašūs į arbūziukus. Skonis kaip agurkų, odelė maloniai rūgšti.

Auga labai greitai, tinka apželdinti neišvaizdžius statinius. Geriausiai auga po priedangomis – šiltnamyje ar balkone, taip pat galima sodinti ir lauke prie pietinės sienos. Į lysvę geriau sodinti daigus, kad spėtų subręsti vaisiai.

Afrikinis agurkas sėjamas balandžio pradžioje kambaryje arba šiltnamyje į dėžutes. Tinka daigams skirtas žemių mišinys. Sėklos užberiamos, dėžutės uždengiamos polietilenu ir padedama šiltai. Sudygusioms melotrijoms reikia šviesos – pastatykite ant palangės. Paaugusius daigus išpikiuokite, bet lauke persodinkite tik po šalnų.

Parinkite šiltą pietinę užuovėją prie sienos arba pergolės. Žemę pagerinkite kompostu arba juodžemiu. Kai augalas ima leisti ūsus, pastatomos atramos. Prigyja lengvai ir jau po savaitės ima sparčiai augti. Žemę reikia dažnai supurenti, tik stengtis nepažeisti šaknų.

Jeigu melotrijas auginsite balkone, imkite negilų vazoną, nes šaknys auga žemės paviršiuje. Balkone augalus irgi reikia paremti. Iš pradžių atrodo, kad melotrija neauga, “tupi” vietoje. Iš tikrųjų ji po žeme augina gumbą. Melotrijos auginamos kaip vienmečiai ir daugiamečiai augalai. Rudenį jas galima išrauti ir išmesti, o kitais metais vėl sėti, arba nupjauti lapus, o gumbą per žiemą laikyti rūsyje. Antrametės melotrijos auga vešliau, dera gausiau ir anksčiau.

Tai puikus vijoklinis augalas. Jeigu norite gražių ir vešlių lapų, vasaros pradžioje patręškite trąšomis su daugiau azoto, jeigu vaisių – trąšomis su daugiau fosforo ir kalio. Melotrijų vaisius galima valgyti žalius, tinka marinuoti, raugti ir sūdyti. Ypač skanu, kai į marinatą įberiama aštriųjų pipirų. Pietiniame įstiklintame balkone auginti melotrijas sudėtinga, nes vasarą temperatūra pakyla virš 30°C, oras nevėdinamas, todėl žiedai sterilizuojasi ir nukrenta.

Acalypha (Akalifa)

Karpažolinių šeimos augalas. Acalypha hispida raudonais, nusvirusiais į lapės uodegą panašiais žiedynais (žydi nuo sausio iki gruodžio mėn.).

Kiti augalo vardai: Šeriuotoji labravenė arba Gėlė katino uodega.

Acalypha wilkesiana margalapiai hibridai kartais labai įdomiais spalvų deriniais, tinka kompozicijoms dekoratyviniuose induose.

Pavasaris ir vasara yra intensyvaus augimo ir žy­dėjimo periodas. Persodinti kovo—ba­landžio mėn. j durpinę žemę. Didesnius augalus nugenėti.

Patalpa gana šviesi, užpavėsinta, šilta, vėdinama. Laistyti gausiai, tręšti kas savaitė (2 g/l); nuo rugpjūčio mėn. parinkti saulėtą vietą.

Rudenį ir žiemą ramybės periodas. 15 – 20 °C temperatūroje laistyti atsar­giai. Margalapėms veislėms reikalingas drėgnas oras, kitaip sukasi lapai.

Augančias gėles iki spalio mėn. ir nuo vasario reikia šiek tiek tręšti. Saugoti nuo voratinklinių erkučių ir skydamarių.

Ūgliai gerai įsišaknija šiltoje žemėje. Margalapias gėles genėti pakartotinai, Acalypha hispida iš pradžių negenėti. Gražiai atrodo trys gėlės viename vazone.

Meconopsis (Aguonaitis)

Aguonaičiams (Meconopsis) priklauso 45 rūšių vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai augalai mėlynais, geltonais, baltais, rausvais ir kitų spalvų žiedais. Jie labai panašūs į aguonas ir dažnai painiojami. Aguonaičiai kilę iš Azijos – Kinijos, Nepalo, Butano, Indijos, Birmos aukštikalnių, išskyrus “europietį” Meconopsis cambrica.

Sunku atsispirti aguonaičių grožiui – jų sodriai mėlyni, aguonos formos žiedai atrodo labai originaliai. Dažnas susigundo, nusiperka sėklų ir… nusivilia, nes kol jauni šie labai augalai lepūs, ypač mėlynžiedžiai. Jie sunkiai dygsta, sėjinukai būna labai silpni, jautrūs šilumai, drėgmei, sausam orui. Daugiamečių aguonaičių žiedų reikia laukti 2-4 metus, o peržydėję jie kartais ima ir sunyksta! Rusų gėlininkai sako jau išmokę juos auginti. Kai sustiprėję aguonaičiai pagaliau sukrauna žiedus, juos išskina ir neleidžia žydėti dar metelius.

Meconopsis cambrica aguonaičiai plačiai paplitę vakarų Europoje ir dažnai auginami darželiuose. Dar vadinami Velso aguonomis (Welsh poppy) Jų lapai žalsvi, truputį nulinkę. Jie užauga vos 30 cm aukščio. Šios rūšies aguonaičių žiedai ne mėlyni, o geltoni arba oranžiniai. Jų skersmuo paprastai siekia 4-5 cm, žydi nuo birželio iki rugsėjo.

Noteralapis aguonaitis (Meconopsis betonicifolia sin. Meconopsis baileyi) kilę iš Tibeto ir Viršutinės Birmos. Tai žoliniai daugiamečiai augalai. Žiedstiebiai užauga iki 90 cm aukščio, ant kiekvieno būna apie 10 žiedų. Pražysta birželio viduryje ir žydi apie 3 savaites. Vienas žiedelis žydi 5-7 dienas, pirmi būna skaisčiai mėlyni, paskutiniai – beveik alyviniai. Aguonaičių žiedai tik atrodo gležni, jie nebijo vėjo, karščio ir lietaus. Tiesa, per vasaros karščius, kai temperatūra šokteli aukščiau 35°C, pumpurai pradeda džiūti ir neišsiskleidžia.

Subrandinę sėklas aguonaičiai nudžiūsta, vietoje senojo augalo susiformuoja 2-3 naujos skrotelės, jos žiemoja ir kitąmet pražysta. Dažniausiai auginami hibridai ‘Crewson Hybrid’ tamsiai mėlynais, ir ‘Alba’ – baltais žiedais.

Europoje išpopuliarėjo Šeldono aguonaitis (Meconopsis x sheldonii) gauti sukryžminus Meconopsis betonicifolia su Meconopsis grandis . Šeldono aguonaičiai nebijo persodinimo, lengvai dauginasi vegetatyviai, labai atsparūs šalčiui. Užauga iki 1.5 m aukščio, atviroje vietoje reikia paremti.

Meconopsis grandis, Meconopsis quintuplinervia, Meconopsis paniculata ir kiti aguonaičiai retai auginami gėlynuose. Meconopsis grandis auga Tibete, Nepale, Butane. Lapai žalsvi, pailgi. Žiedai nuo sodriai mėlynų iki purpurinių, 10-13 cm skersmens, pasirodo gegužę – birželį. M. quintuplinervia kilę iš Tibeto ir Vakarų Kinijos. Užauga iki 23-30 cm. Plinta šakniastiebiais. Lapai žalsvi, su gelsvais duriančiais plaukeliais. Melsvi arba purpuriniai 5 cm skersmens žiedeliai panašūs į varpelius, svyra. Pražysta gegužę – birželį.

Aguonaičiams parinkite pavėsingą vietą, jie gerai jaučiasi po medžiais. Meconopsis cambrica nereiklūs nei dirvai, nei vietai. Kitus aguonaičius sodinkite į lengvą, derlingą, drėgną, bet gerai drenuotą žemę. Galima pridėti durpių, kaip rododendrams ir hortenzijoms.

Noteralapiai aguonaičiai prieš pražysdami auga ir stiprėja 2-4 metus. Vasarą juos reikia gausiai laistyti. Peržydėjusius žiedus rekomenduojama išskinti, tuomet žydi ilgiau.

Sėklos sėjamos vasarį į dėžutę su durpiniu substratu, neužberiamos. Dėžutės uždengiamos stiklu arba polietileno plėvele ir laikoma šiltoje (apie 20°C), šviesioje ir saulėtoje patalpoje. Sėklos dygsta labai prastai, daigeliai pasirodo po 3 savaičių. Dauguma žūva pritrūkę energijos nusimesti lukštą ir išskleisti lapukus. Dar daugiau sunyksta taip ir nesugebėję įsirausti į žemę. Jiems reikia padėti – atsargiai, su pincetu, sukaišioti šakneles į padarytas duobutes. Po tokios operacijos išgyvena pusė. Po 1.5 mėn. sėjinukai išpikuojami į didesnius vazonėlius. Vėl bent keletas žūva. Noteralapiai aguonaičiai nepakenčia persodinimo, jų šaknų sistema labai jautri.

Išpikuoti daigeliai pamažu pripratinami prie sauso patalpos oro. Gegužės viduryje išnešami į lauką ir pastatomi medžių šešėlyje. Reikia dažnai lieti ir purkšti. Per vasarą žūva dar trečdalis likusių daigelių. Užtat kitus galima drąsiai persodinti į lysvę (apsiniaukusią dieną arba per lietų). Pirmaisiais metais netgi reguliariai laistant ir tręšiant (2-3 kartus per sezoną silpnu kompleksinių trąšų tirpalu), aguonaičiai auga labai lėtai. Prieš žiemą mažutės skrotelės visai sunyksta, bet jas vis tiek reikia mulčiuoti sausais lapais. Antraisiais metais aguonaičiai auga greičiau. “Nosį” iškiša jau balandį, šalnos jiems nebaisios. Sėjinukai pražysta trečiaisiais metais.

Adonis (Adonis)

Gėlė Adonis (Adonis L.) – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos vienmečiai ar daugiamečiai žoliniai šakniastiebiniai augalai. Gentis pavadinta graikų mitologinio gražuolio, Afroditės mylimojo Adonio vardu. Pagal padavimą, iš Adonio kraujo, nužudyto per medžioklę, išaugo nepaprastai gražūs raudoni žiedai.

Europoje ir Azijoje auga 20 rūšių adonių. Genties augalai skirstomi į dvi sekcijas: Adonia DC. (10 vienmečių rūšių) ir Coniligo DC. (daugiametės rūšys).

Lietuvoje auginami šie vienmečiai adoniai.

Vasarinis Adonis (Adonis aestivalis L.) kilę iš Vidurio bei Pietų Europos ir Azijos. Anksčiau savaime augo Vidurio Europos javų pasėliuose kaip piktžolė, dabar pasitaiko retai.

Užauga 25-50 cm aukščio. Stiebas stačias, šakotas, lygus ir plikas. Lapai 3-4 kartus plunksniškai suskaldyti, su linijiškais lygiakraščiais arba triskiaučiais lapeliais. Apatiniai lapai kotuoti, viršutiniai bekočiai. Žiedai viršūniniai, pavieniai, 15-35 mm pločio. Vainiklapiai 6-8, du kartus ilgesni už taurėlapius, atvirkščiai kiaušiniški, raudoni su juodomis dėmėmis pagrinde. Rečiau auginami citrininiai adoniai (Adonis aestivalis var. citriodora) smulkesniais, apie 2 cm skersmens, citriniškai geltonais žiedais.

Vasariniai adoniai žydi gegužės-birželio mėn. Vaisiukai – raukšlėti riešutėliai prie pailgo, cilindriško žiedsosčio, nuo kurio lengvai atsiskiria. Sėklos prinoksta birželio-liepos mėn.

Vienmetis arba rudeninis adonis (Adonis annua L. sin. Adonis autumnalis L.) plačiai paplitęs Pietų Europoje, kaip dekoratyvinis augalas auginamas nuo XVII a. Panašūs į vasarinius adonius, nelygu augimo sąlygos, užauga 15 – 25 cm. Stiebai statūs, mažai šakoti. Apatiniai ir viduriniai lapai kotuoti, viršutiniai bekočiai, 3-4 kartus plunksniškai suskaldyti. Žiedai tamsiai raudoni su juoda dėme pamate. Žydi liepos-rugpjūčio mėn. Sėklos subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn.

Švytintieji adoniai (Adonis aleppica Boiss.) užauga iki 20-25 cm, žiedai stambūs, 4-7 cm dydžio, tamsiai raudoni, blizgantys. Nelygu, kada pasėti, žydi balandį arba gegužės-rugpjūčio mėn.

Adoniai mėgsta saulėtą vietą, kalkingą, purią dirvą. Nepakenčia persodinimo. Dauginami sėklomis, kurios sėjamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį į nuolatinę vietą. Rudenį sėklos geriau sudygsta, augalai būna tvirtesni, anksčiau žydi. Pavasarį reikėtų sėti balandžio pabaigoje (vėliausiai gegužės mėn. pirmoje pusėje), kai dirva dar šalta (apie 10 C). Senesnes sėklas apie 20 val. Pamirkykite kalio permanganato tirpale. Sudygsta per 2-3 savaites, sausoje dirvoje – gerokai ilgiau.

Adonius galima sėti eilutėmis (eilutės kas 20-25 cm) arba padrikai. Daigeliai išretinami 10-15 cm atstumais. Dar vienas sėjos būdas: eilutėse kas 10 cm daromos duobutės, į kurias beriama po 3-5 sėklas. Daigai išretinami, paliekamas vienas tvirčiausias. Labai dažnai adoniai užsisėja patys.

Žydi ilgai ir gausiai iki vėlyvo rudens. Tai gražūs ir nereiklūs vienmečiai augalai, kuriems nereikia ypatingos priežiūros, bet Lietuvoje auginami retokai.

Adoniai tinka vienmečių gėlių gėlynuose, lysvelėse, alpinariumuose, žydinčiose pievelėse. Žiedus galima skinti. Skinami vos nusispalvinę pumpurai, kurie pamerkti išsiskleidžia ir žydi apie tris dienas ir ilgiau.

Adoniai turi širdį veikiančių glikozidų (adonino, adonitoksino, cimarino), todėl naudojami medicinoje (ypač daugiamečiai). Kaip ir kiti vėdryninių šeimos augalai, turi alkaloidų ir yra nuodingi.

Acaena (Acena)

Gamtoje natūraliai auga apie 100 rūšių acenų. Jos labiausiai paplitusios pietiniame pusrutulyje, ypač Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Tasmanijos saloje, taip pat Meksikoje ir Pietų Amerikoje. Tai žeme besidriekiantys 10-30 cm aukščio puskrūmiai arba daugiamečiai žoliniai augalai sumedėjusiais ūgliais ir žiemojančiais lapais. Daug šakotų ūglių augdami susipina ir sudaro tankų kilimą. Acenų žiedeliai sutelkti smulkiuose (8-10 mm) rutulio formos žiedynuose. Jie panašūs į adatų prismaigstytus kamuoliukus, bet “adatos” minkštos ir plonos. Žiedynai iškyla apie 5-30 cm virš lapų. Žydi nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens.

Acenos Lietuvoje nėra populiarios, tai palyginti naujas augalas, bet kartais jų galima nusipirkti prekybos aikštelėse ir mugėse. Šie augalai verti dėmesio dėl savo gražių lapų. Šliaužiantys stiebai lengvai įsišaknija ir acenos netrukus suauga į kilimą.

Pas mus dažniausiai auginamos smulkialapės ir apskritalapės acenos, o užsienyje žavimasi Acaena innermis ‘Purpurea’ puikais žalsvai purpuriniais lapais. Gali būti, kad greitai jų atveš ir pas mus.

Smulkialapė acena (Acaena microphylla) lapai apvalūs, rusvai rudi, dantytu pakraščiu. Ūgliai ilgi (60-65 cm), jie šakojasi ir persipina, todėl labai greitai suformuoja žemą tankų kilimą. Lapai žiemoja po sniegu. Žiedynai labai smulkūs (iki 1 cm), su ilgomis minkštomis “adatėlėmis”, apdulkinti pasidaro tamsiai rudi. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Besniegę šaltą žiemą gali iššąlti, todėl rudenį uždengiama eglišakėmis. Po storu sniego sluoksniu dažnai iššunta, bet pavasarį pažeistus ūglius greitai pakeičia nauji.

Gėlynuose dažniausiai auginamos ‘New Zealand Bur’, ‘Bidibidi’ ir ‘Kupferteppich’ (išvertus reiškia “medaus kilimas”). ‘Kupferteppich’ acenų lapai pilkšvai raudoni, o žiedynai stambūs, adatėlės ilgos ir ryškiai avietinės.

Apskritalapės acenos (Acaena ovalifolia) sumedėję ūgliai labai ilgi (iki 1 m), dažniausiai išsišakoję tik prie kero pamato. Lapukai didesni, ovalūs ir stambiai dantyti. Jie šviesiai žali be metalo atspalvio.

Acenos gerai auga saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje, bet pavėsyje ūgliai ištįsta ir kilime atsiranda “skylių”. Joms patinka derlinga, drėgna žemė, bet nepakenčia nei stovinčio vandens, nei sausos dirvos. Drėgmės perteklius ypač kenkia žiemą.

Dažniausiai dauginama sėklomis arba stiebo auginiais. Sėjama pavasarį į daigyną arba dėžutes lauke. Paaugę sėjinukai išpikiuojami. Vasaros pabaigoje susiformuoja nedideli kupsteliai, kurie visai neblogai peržiemoja po sniegu. Jeigu sniego nėra, užklojama švariais sausais lapais, eglišakėmis, storai mulčiuojama durpėmis.

Acenas paprasta padauginti stiebo auginiais. Stiebai suformuoja daug orinių šaknelių, kurios įsišaknija vos palietusios drėgną žemę. 12-15 cm ilgio auginiai pjaunami vasaros pradžioje, būtinai su pernykščio, jau sumedėjusio stiebo dalimi. Jeigu sausa, reikia laistyti ir purkšti.

Acenas tinka auginti vietoje pievelės, jeigu nebus mindoma, galima užpildyti tuščius tarpus grįstuose takeliuose. Jos gražiai dera su viržiais, spygliuočiais ir svogūninėmis gėlėmis (tulpėmis, narcizais, hiacintais). Acenos dažnai sodinamos prie alpinariumų, jos puikiai jaučiasi vazonuose.

Agapanthus (Agapantas)

Visžalė lelijinių šeimos gėlė kilusi iš Pietų Afrikos. Auginama kambariuose, so­de ir terasoje. Augti pradeda pavasarį. Tada pašalinami nudžiūvę lapai. Kas antri metai kovo mėn. persodinti į sunkią, molingą, trąšią žemę. Indo dugne (geriausia auginti mediniame kubile) kloti drenažo sluoksnį iš vazono šukių ar žvyro. Tinka šviesi, šilta vieta. Laistyti iš pradžių saikingai, vėliau gausiai. Gegužės pabaigoje išnešti į lauką ir pastatyti saulėtoje užuovėjoje. Laistyti gausiai, tręšti kas savaitę (2—3 g/l). Žydi liepos—rugsėjo mėn.; žiedai mėlyni ar balti, susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Rūpestingai prižiūrėti iki žydėjimo pabaigos. Ramybės periodu, rudenį ir žiemą, nebetręšti, mažiau laistyti. Prieš pirmąsias šalnas perkelti į vėsią (apie 5°C), šiek tiek apšviestą patalpą, laistyti kas 3—6 savaitės, laikyti gana sausai. Dauginamas šaknų dalimis kovo mėn. Kad šaknys nepradėtų pūti, žaizdas pabarstyti medžio anglies milteliais.

Achimenes (Achimenė)

Pavasari gėlių parduotuvių prekystaliai būna nustatyti spalvingomis achimenės mišrūnėmis.

Akys raibsta nuo gražių raudonų, rožinių ir purpurinių žiedų.

Pasirinkite jums labiausiai patinkančią spalvą, nes visų achimenių priežiūra vienoda. Pastatykite gėlę šviesioje vietoje, bet tik ne tiesioginės saulės šviesoje.

Iš Amerikos atogrąžų kilusi achimenė mėgsta šilumą. Augimo sezonu tolygiai laistykite kūno temperatūros vandeniu, pasirūpinkite, kad šaknų gumulėlis niekad neišdžiūtų.

Achimenių purkšti negalima, bet oras turi būti kuo drėgnesnis. Sezono pabaigoje lapai žūva, ir dažnai achimenės išmetamos lauk, pamanius, jog augalas nebegyvas. Tačiau taip tik prasideda žiemos ramybės periodas.

Daugiau nebelaistykite, pastatykite vazoną kur nors vėsioje (temperatūra neturi nukristi žemiau 10 °C), gal net tamsioje vietoje.

Pavasarį, kai augimo kūgeliai pradeda rodyti gyvybės ženklus, šakniastiebius galima persodinti į šviežią žemę. Tuo metu galima padalyti šaknų gumulėlį. Palengva gėlę vis gausiau laistykite, atneškite vazoną į šviesią, drėgną vietą, ir achimenė vėl žydės.

Achimenė – gražus, vasarą žydintis gesnerinių šei­mos augalas, kilęs iš šiltosios Centrinės Afrikos.

Ypač puošnios didžiažiedės veislės ryškiai raudonais ar violetiniais žiedais. Žydi vasarą.

Gėlė laikoma kamba­ryje ant palangės šviesioje vietoje, saugoma nuo vidurdienio saulės ir skersvėjų.

Gausiai laistyti kas antrą dieną. Jei žemė nuolat drėgna – gelsta lapai.

Dažnai tręšti. Ramybės periodas rudenį ir žiemą. Tuo laiku mažiau lais­tyti, netręšti, laikyti 10—12 laipsnių tempe­ratūroje, gana sausoje ir tamsioje vie­toje.

Pavasarį augimo periodas.

Vasario mėn. išpurenti žemės gniužulą. Iš šak­nų raizginio išimti 6—8 maždaug 5 cm ilgio gumbiškus šakniastiebius ir po vieną pasodinti 2 cm gylyje į vidutinio sunkumo gėlių žemę.

Vieta turi būti šviesi, apsaugota nuo tiesioginių sau­lės spindulių, 20—22 °C temperatūros, oras drėgnas.

· Laistyti kaskart gausiau, nuo gegužės mėn. tręšti kas savaitę (2 g/l);

· Iki pradės žydėti, nepajudinti iš vietos, laikyti stabiliai;

· Vėdinimu laipsniškai grūdinti;

· Saugoti nuo ama­rų;

Dauginama gumbiškai sustorėjusiais šakniastiebiais vasario—kovo mėn. arba nežydinčiomis šoninėmis šakelėmis rug­pjūčio mėn.

Amaranthus (Burnotis)

Burnočiai – amarantinių (Amaranthaceae) šeimos vienmečiai, rečiau daugiamečiai žoliniai augalai, kilę iš Amerikos, Afrikos ir Azijos tropikų ir subtropikų. Genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių a – ne, ir maraino – nuvysti (augalo apyžiedis kaip sausa odelė, todėl nevysta). Žinoma 90 rūšių burnočių, paplitusių visame pasaulyje, išskyrus šalto klimato sritis. Daugelis iš jų yra piktžolės. Kaip kultūriniai augalai keleto rūšių burnočiai auginami nuo XVI a. ir naudojami maistui.

Uodeguotasis burnotis (Amaranthus caudatus L.) – vienmetis 100-150 cm aukščio augalas, kilęs iš tropinių Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos sričių. Stiebas mėsingas, stačias, šiek tiek šakotas, vagotas, plaukuotas.

Lapai ilgakočiai, stambūs, pailgai kiaušiniški, nelygu veislė žali arba purpuriniai. Žiedai smulkūs, tamsiai raudoni, avietiniai arba šviesiai žali, sutelkti menturiuose, kurie sudaro ilgas, svyrančias sudėtines kekes. Vaisius – maža, elipsiška, vienasėklė dėžutė. Sėklos tamsiai rudos arba juodos, juodos, blizgančios, daigios net 5-6 metai. Tinka sodinti grupėmis, pavieniui, lysvelėse, skinti. Žemaūgių veislių burnočius galima auginti vazonuose, gėlinėse. Žiedynai džiovinami sausoms puokštėms, nors praranda spalvą. Jie pjaunami, kai sėklos dar nepradėjusios nokti. Dažiau auginami ‘Atropurpureus’ (60-100 cm aukščio, purpuriniais lapais, raudonais žiedais) ir ‘Viridis’ (60-80 cm aukščio, žalsvais žiedais) veislių uodeguotieji burnočiai.

Šluotinis burnotis (Amaranthus paniculatus L., sin. Amaranthus hibridus L. , Amaranthus hypochondriaeus L.) savaime daugelyje žemynų auga kaip piktžolė.

Rūšis turi daug hibridinių sodinių formų ir veislių. Tai vienmetis, 20-120 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, šakotas, raudonas, rečiau žalias, mėsingas. Lapai ilgakočiai, pailgai elipsiški arba rombiškai kiaušiniški, viršūniniai smailūs. Žiedai susitelkę į stačias varpiškas šluoteles, purpuriškai raudoni, rečiau žali. Sėklos tamsiai rudos, kartais rausvos, blizgančios. Lietuvoje labai paplitę, pasitaiko sulaukėjusių.

Labiausiai vertinami žemaūgiai šluotiniai burnočiai tamsiai purpuriniais lapais. Tinka sodinti grupėmis, lysvelėse, skinti, žiedynai džiovinami. Žemaūgės formos tinka apvadams.

Trispalvis burnotis (Amaranthus tricolor L., sin. Amaranthus melancholicus L., Amaranthus gangeticus L.) užauga iki 130 cm. Lapai ovalūs, elipsiški, žali, purpuriniai, dažnai būna dvispalviai arba trispalviai, labai puošnūs.

‘Splendens‘ veislės burnočių apatiniai lapai ryškiai raudoni, viršutiniai – šviesiai raudoni, ‘Molten fire‘ – rudai raudoni, kaštoniniai, prie gyslų šviesesni, ‘Joseph’s Coat’ – viršutiniai ryškiai tamsiai raudoni, apatiniai – šokoladiniai, geltoni ir žali. ‘Illumination‘ burnočių viršutiniai lapai skaisčiai raudoni, apatiniai žali, šokoladiniai, ‘Flaming Fountain‘ lapai ryškiai raudoni, raudoni, bronziniai.

Dažnai auginami gluosnialapiai trispalviai burnočiai (Amaranthus tricolor L. var. salicifolius (Veitch) Thell.) – apie 80 cm aukščio, piramidiški, lapai lancetiški, linijiški, nusvirę, dažnai raukšlėti, bronziniai, išmarginti skaisčiai raudonai ir žaliai.

Burnočiai dauginami daigais arba sėjami tiesiai į nuolatinę vietą. Daigams sėklos kovo-balandžio mėn. sėjamos į inspektus arba vazonėlius, sudygsta per 6-8 dienas. Gegužės pabaigoje sėjinukai sodinami į gėlyną 20-40 cm atstumais. Tiesiai į lysvę sėjama gegužės mėn., sudygsta dažniausiai jau po šalnų. Pražysta per 2,5-3 mėn. po sėjos.

Burnočiai dažnai pasisėja patys. Kad augtų žemesni ir gausiai šakotųsi, nugnybiamos viršūnėlės. Gerai auga lengvoje, trąšioje dirvoje, saulėtoje vietoje. Augalai jautrūs šalnoms, mėgsta drėgmę. Daigus kartais pažeidžia diegavirtė, mozaikos, gumbiniai nematodai ir amarai.

Nierembergia (Nyrenbergija)

Pasėta gėlė nyrenbergija (Nierembergia) tais pačiais metais išauga į krūmelį. Nuo vasaros vidurio ji gausiai žydi mėlynai violetiniais žiedais. Vasarą ją galima laikyti sode, užuovėjoje nes vėjas jai kenkia.

Šis bulvinių šeimos (kuriai priklauso ir valgomoji bulvė) augalas geriau auga vazone. Sėkite kovo-balandžio mėnesiais. Gėlės daigelius persodinkite į purią žemę, iš kurios lengvai išteka vanduo.

Krūmeliai pradeda žydėti birželio pabaigoje. Vasarą ir iki sezono pabaigos laistykite ir tręškite vidutiniškai, laikykite saulėtoje vietoje. Nierembergia hippomanica violacea porūšio lapai gerokai didesni, o žiedai labiau violetiniai.

Amorphophallus (Amorfofalas)

Tropinė gėlė Amorfofalas (Amorphophallus) dar žinoma kaip lavongėlė priskiriama šeimai, kuriai priklauso daugiau kaip 170 rūšių tropinio klimato augalų.

Jie paplitę Afrikoje, Madagaskare, Indijoje, Tailande, Vietname, Kinijoje, Malaizijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje, Borneo saloje ir Filipinuose. Vietiniai žmonės juos vadina lavonų gėlėmis arba velnio liežuviais, nes didžiuliai žiedai dvokia pašvinkusia mėsa. Iš tikrųjų bjaurus kvapas būna vos 1-3 dienas, o augalas vertas, kad pakentėtumėte.

Amorfofalų šakniagumbiai auga labai greitai, per metus beveik dvigubai. Pavyzdžiui, suaugę Amorphophallus konjac šakniagumbiai būna žmogaus galvos dydžio, o gigantiškųjų amorfofalų (A.titanum) – net 45 cm skersmens. Gigantiškieji amorfofaliai dažniausiai auginami tik botanikos soduose, jų žiedkotis siekia 3 – 4.8, apyžiedis – 1 -1.2, o burbuolė – beveik 1.8 metrus.

Amorfofalų šakniagumbiai paprastai užaugina po vieną lapą ant aukšto lapkočio. Lapai ir lapkočiai būna įvairiai išmarginti. Rudenį lapas sunyksta ir augalas keletą mėnesių ilsisi. Tuomet šakniagumbį galima išimti iš vazono. Pavasarį jis (net nepasodintas) užaugina aukštą pliką žiedkotį su didžiuliu žiedu, kuris panašus į papėdlapių arba kalijų žiedus. Jo didžiulę spalvotą burbuolę dengia neišvaizdus, arba atvirkščiai (nelygu rūšis) – labai ryškus ir puošnus apyžiedis. Burbuolėje atskirai išsidėstę vyriški ir moteriški žiedai.

Kaip jau minėjome, amorfofalių žiedai skleidžia nemalonų kvapą. Jiems peržydėjus, užauga lapai. Įdomu, kad subrendusių lapų išsišakojime, kur baigiasi lapkotis, rudenį susiformuoja nauji svogūnėliai. Per žiemą jie miega, o pavasarį pasodinami į puveningą, drėgną žemę. Jauni šakniagumbiai auga ypač greitai, kasmet jiems reikia dvigubai didesnio vazono. Amorfofaliai mėgsta drėgmę ir pavėsį.

Cuphea (Kuprutė)

Šios iš pirmo žvilgsnio labai trapios gėlytės mažais žiedeliais ir siaurais lapeliais labai populiarios užsienyje. Jos ypač tinka balkonams papuošti ir sodinamos kartu su kitomis gėlėmis mišriuose gėlynėliuose. Auga tankiu kupsteliu, kurį vasarą beveik uždengia smulkūs žiedeliai. Pas mus dažniausiai auginamos kaip vienmetės balkoninės gėlės arba daugiametės kambarinės, kurios vasarą išnešamos į lauką. Šiai rūšiai priskiriamos gėlės Lietuvoje vadinamos kuprute arba kitaip – kupėja.

Paprastoji kuprutė (Cuphea hyssopifolia) kilusi iš Meksikos ir Gvatemalos. Joms patinka šiluma, bet pakenčia ir lietingą vėjuotą orą. Auga tankiu kupsteliu (iki 50 cm) ir tinka auginti vazonuose terasoje arba balkone. Šias kuprutes labai lengva padauginti auginiais (3 mėn. prieš persodinimą į lovelius). Žiedeliai smulkūs, bet jų labai daug, balti, rausvo, alyviniai ar melsvi. Tinka pietiniams ir pietvakariniams balkonams, lauke statoma šilčiausioje vietoje. Žydi visą vasarą iki šalnų. Rudenį peržydėję kerai išmetami arba laikomi per žiemą vėsiai (5-15°C), o pavasarį padauginama auginiais.

Siauralapė kuprutė (Cuphea lanceolata) auga greitai, labai tinka apvadams. Žiedai tamsiai alyviniai, vamzdelio formos, iki 3 cm ilgio. Jie sutelkti vienpusiuose retuose žiedynuose. Žydi nuo liepos pabaigos iki šalnų. Užauga 70-90 cm aukščio, stiebus puošia purpuriniai minkšti plaukeliai. Lapai lanceto formos, šviesiai žali.

Ilgažiedė kuprutė (Cuphea ignea) auga aukštoku nelabai tankiu krūmeliu. Žiedai vamzdelio formos, ryškiai raudoni su balta dėme ir violetinėmis žiotimis. Gražiai atrodo pasodintos gėlynuose arba vazonuose, dažnai auginamos namuose kaip daugiametis kambarinis augalas. Į lauką išnešama tik birželio pradžioje, nes labai bijo šalnų. Saulėkaitoje reikia gausiai laistyti, o geriausia sodinti pusiau pavėsyje. Sėjama kovo – balandžio mėn. į dėžutes, sudygsta per 7-10 dienų, pražysta po 3 mėn.

Gulsčioji kuprutė (Cuphea procumbens) užauga iki 40 cm. Jų ūgliai labai ilgi, prie pamato stipriai šakojasi ir plinta pažeme. Lapai tamsiai žali, žiedeliai alyviniai, kartais rausvi arba balti. Žydi nuo liepos vidurio. Sėklos sėjamos kovo – balandžio mėn. į dėžutes (pražysta birželio pabaigoje) arba į lysvę gegužės pabaigoje (pražysta rugpjūtį). Labai tinka apvadams, kaip kiliminis augalas tuštiems ploteliams gėlyne greitai apžledinti.

Visos kuprutės mėgsta šilumą ir šviesą, pakenčia sausrą. Geriausiai auga derlingoje, drėgnoje ir lengvoje žemėje. Tinka sodinti loveliuose, kabančiuose krepšiuose, papuošti atramines sieneles ir apvadus.

Balzaminės, kekinės, siauralapės, vaistinės ir kai kurios kitos kuprutės užsienyje plačiai auginamos dėl vaistinių savybių, labai vertinamas jų eterinis aliejus.

Lantana (Lantana)

Gėlė Lantana (Lantana) priklauso verbeninių šeimai, jų žiedai tikrai primena verbenas. Pietų bei Šiaurės Amerikos tropikuose ir subtropikuose natūraliai auga per 50 rūšių lantanų – tai visžalės žolės, krūmai ir medžiai. Namuose dažniausiai auginami Lantana camara hibridai ir atmainos. Jie paprastai auga krūmu, bet nesunku suformuoti medelį.

Medelio formos lantanos netgi populiaresnės, jos labai gražios. Lapai nedideli, šiurkštūs, žiedai kvapūs ir medingi, traukia vabzdžius, įvairių spalvų, dažnai dvispalviai ir trispalviai. Jie sutelkti skėčio formos žiedynuose, skleidžiasi paeiliui nuo krašto į vidurį, be to, keičia spalvą (dažniausiai tamsėja) – šviesiai gelsvi tampa rožiniais, o oranžiniai paraudonuoja.

Lantanos sodinamos į derlingą, orui ir vandeniui laidžią žemę, tinka kompostinės žemės ir durpių mišinys, vidutinio sunkumo bedurpiai, kambarinėms gėlėms skirti substratai. Žemė visuomet turi būti drėgna, bet neužmirkusi, nes šios gėlės nepakenčia kraštutinumų. Tręšiama kartą per 1-2 savaites kompleksinėmis žydinčioms gėlėms skirtomis trąšomis. Rudenį prieš šalnas ūgliai trečdaliu patrumpinami ir lantanos pernešamos į šviesią vėsią patalpą (4-10°C). Žiemą laistoma saikingai. Sausio pabaigoje arba vasarį, kai pradeda augti nauji ūgliai, lantanas vėl galima pernešti į šiltą patalpą.

Ūgliukų viršūnės nugnybiamos, kad geriau šakotųsi. Į dirvą persodinamos arba į balkoną išnešamos gegužės pabaigoje, po šalnų. Stipriai atšalus orams, lantanos numeta lapus, o paskui vėl atželia. Neišskynus peržydėjusių žiedų, vasaros pabaigoje prinoksta pipiro dydžio sėklytės, o prinokusios nubyra. Peržydėjusius žiedus geriau išskinti, kad greičiau augtų nauji.

Lengviausia lantanas dauginti auginiais. Vasario-kovo mėn. jauni 8-10 cm ilgio ūgliai sodinamos į smėlio ir durpių mišinį (1:1) arba pamerkiamos į vandenį, uždengiamos plėvele ir laikoma 20°C šilumoje. Po 3-4 savaičių temperatūra po truputį sumažinama iki 12°C, kad daigai neištįstų. Jauni augaliukai pražysta tais pačiais metais. Žiemos sode lantanos žydi visus metus.

Sode medingas ir kvapnias gėles lanko patys gražiausi drugiai, balkone aplink nuolat zyzia pulkai įvairiausių vabzdžių, tačiau, deja, neaplenkia ir kenkėjai. Ypač puola amarai, baltasparniai, skydamariai. Joms patinka saulė, bet nuo tiesioginės saulės kartais pagelsta lapai.

Rodgersia (Rodžersija)

Rodžersija (Rodgersia) – tai uolaskėlinių (Saxifragaceae Juss.) šeimos daugiametis, šakniastiebinis augalas. Gentyje žinomos 5 rūšys. Lietuvoje šie augalai auginami tik kaip dekoratyviniai augalai gėlynuose ir parkuose. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvoje dažniausiai auginamos šios rodžersijų rūšys: kaštonlapė rodžersija (Rodgersia aesculifolia Batalin), kiek rečiau ‒ korėjinė rodžersija (Rodgersia podophylla A. Gray), plunksnalapė rodžersija (Rodgersia pinnata Franch.) ir šeivamedinė rodžersija (Rodgersia sambucifolia Hemsl.), bei selekcininkų sukurtos veislės.

Rodžersijos paplitusios Rytų Azijoje: Japonijoje, Korėjoje, Nepale, Tibete, Himalajuose. Auga kalnuotose miškingose vietovėse, uolėtų kalnų šlaituose, alpinėse pievose, palei upelių pakrantes.

Rodžersijos geriausiai auga pusiau paunksmėje po medžiais, drėgname, puveningame dirvožemyje, be to, puikiai toleruoja pusiau ūksmingas ir ūksmingas vietas. Mėgsta, kad žemė būtų drėgna, tačiau nepakenčia užsistovėjusio pavasarinio vandens. Šie augalai sunkiai ištveria saulėkaitą, todėl auginant saulėtose vietose yra gausiai laistomi. Vietą parinkti vertėtų atsakingai, nes augalas ilgaamžis ir prireiks ne vienerių metų, kad jis suvešėtų. Gražiai atrodo šalia vandens telkinių.

Priežiūra minimali – svarbu aplink augalą supurenti žemę, nuravėti piktžolės, laistyti reikia retai, tik sausrų metu. Optimaliomis sąlygomis rodžersijos suformuos tankią koloniją, todėl priežiūra taps dar minimalesnė. Augalai ilgaamžiai, vienoje vietoje gali augti iki 15 metų ir ilgiau. Rodžersijos prisitaikiusios augti miškingose vietovėse, todėl prieš žiemą derėtų apiberti lapais, nes senesnių augalų šakniastiebiai iškyla į žemės paviršių ir gali nušalti, jei pasitaikytų besniegė žiema.

Dicentra (Auskarėliai)

Gėlė Auskarėliai (Dicentra) – žvirbliarūtinių (Fumariaceae) šeimos augalai, savaime augantys Japonijoje, Kinijoje, Šiaurės Amerikoje. Į Europą auskarėliai atkeliavo iš Japonijos dar 1816 metais.

Tai daugiamečiai žoliniai augalai su viršūninėse bei šoninėse kekėse sukrautais, daniausiai ryškiai rožinės ir baltos spalvos žiedais. Auskarėlio stiebas gali siekti nuo 30 cm iki 1 metro aukštį.
Lietuvos kimato sąlygomis auskarėliai puikiai jaučiasi daliniame pavėsyje.

Visame pasaulyje yra suskaičiuojama apie 20 skirtingų šių gėlių rūšies atmainų, tačiau Lietuvoje darželiuose dažniau sutinkami Puikieji auskarėliai (Dicentra eximia) ir Dailieji auskarėliai (Dicentra spectabilis).

Auskarėliai puikieji auga kupsteliais iki 30 cm aukščio. Lapai šviesūs, dukart plunksniški. Pamatiniai sudaro skrotelę. Žiedai nusvirę, rausvi, smulkūs. Žiedynas – kekė iki 10 cm ilgio. Žydi gegužės – birželio mėnesį. Rudenį antrą kartą pražysta. Puikiųjų auskarėlių lapai dekoratyvūs visą vegetacinį periodą.

Auskarėlius sodinti pavasarį ar rudenį, trąšioje, purioje dirvoje, užpavėsintoje vietoje. Auga ir saulėtoje, tik trumpiau žydi. Šlapiose dirvose kartais supūna šaknys todėl dregmė gali būti pavojinga.
Auskarėliai dauginami dalijant kerą, šaknų dalimis, sėklomis.
Sėklas sėti rudenį į lysvę. Sėkloms išdygti reikalinga stratifikacija. Sėjinukai pražysta trečiais metais.

Auskarėlių žiedai dekoratyvūs, gerai laikosi nuskinti ir pamerkti vandenyje.

 

Bellevalia (Belevalija)

Belevalija (lot. Bellevalia) – žydrėms labai artima gentis. Išoriškai augalai panašūs, tačiau nuo žydrių skirasi žiedų forma.

Pastebėsite, jog belevalijų žiedai primena kampuotus varpelius. Jų žiedynai būna dažniausiai žydrėms nebūdingų atspalvių (gelsvai žalsvi, mėlynai rudi, labai tamsiai violetiniai). Gamtoje belevalijos auga gerokai sunkesniuose dirvožemiuose negu žydrės, todėl gėlynuose visuomet gerai jaučiasi.

Dažniausiai gėlininkai augina tankiažiedę belevaliją (žiedai labai tamsiai violetiniai), rečiau balsvai violetinę romėniškąją (Bellevalia romana). Abidvi rūšys stambios, gausiai žydi. Nors romėniškoji belevalija vegetatyviai beveik nesidaugina, ją visai nesunku padauginti sėklomis, neretai ir pati pasisėja.

Aubretė

Gėlė Aubretė – bastutinių (Brassicaceae Burnett) šeimos daugiametė, šakniastiebė, visžalė, kiliminė, žemaūgė, 8-20 cm aukščio gėlė. Lapai ovalūs, dantyti, smulkūs, pilkai žali. Žiedai maži, įvairių spalvų ir atspalvių – nuo raudonos iki mėlynos; žiedynas kekiškas. Žydi gegužės-birželio mėn., gausiai ir ilgai, iki 30-50 dienų. Vaisius – ankštarėlė; sėklos plokščios, rudos, bręsta pamažėle, sunkiai surenkamos. Aubretė paplitusi Europos Rytuose ir Mažojoje Azijoje, nuo pietinės Italijos iki Irano. Gentyje 12 rūšių. Lietuvoje visuomeniniuose želdiniuose reta gėlė, tačiau daug kur auginama individualiuose sodybose gėlininkų mėgėjų ir kolektyviniuose soduose. Dekoratyvi ir peržydėjusi. Visžalė, atspari žiemai.

Rūšys dažnai kryžminasi tarpusavyje. Gėlininkai rūšių ir veislių neizoliuoja, todėl iš sėklų išaugintios gėlės pražysta įvairiaspalviais žiedais. Apskritai želdiniuose auginamos tik veislės arba įvairiausi tarprūšiniai ir tarpveisliniai hibridai. Juos ir derėtų vadinti hibridinėmis aubretėmis (A. hybrida hort.). Auginama ir introdukuotų rūšių, kurios pasižymi dekoratyvumu.

Įvairios veislės skiriasi žiedų spalva, atspalviais, lydėjimo gausumu (tai priklauso nuo kero amžiaus), augimo intensyvumu ir atsparumu žiemos šalčiams. Pavyzdžiui, veislės ‘Hubert‘ žiedai violetiniai, pilnaviduriai, ‘Barker’s Double’ – raudoni, pilnaviduriai.

Darželinė aubretė (Rūšis hibridinė) Tai įvairios aubrečių hibridinės formos ir veislės: ‘Blue Emperor’- žiedai dideli, tamsiai violetiniai, mėlyni, žydi ilgai ir išaugina tankų kilimėlį; Carnival- žiedai violetiniai; ‘Dr. Mules’- augalas 10-16 cm aukščio, žiedai tamsiai violetiniai, melsvo atspalvio, aksominiai; ‘Lavendel’-žiedai melsvi; H. Marshall- tamsiai violetiniai; ‘Lobelia’-vešliai auga ir anksti pražysta mėlynais žiedais; Moerheimi- žiedai šviesiai rožiniai; ‘Neuling’-žiedai levandų mėlynumo, keras labai vešlus; ‘Rubinkissen’- žiedai rubino spalvos, iš visų veislių anksčiausiai pražysta (8-10 dienų anksčiau), už kitas 10 dienų ilgiau žydi; Tauricola’-žiedai melsvai violetiniai, kilimėlis tvirtas, tankus, 5 cm aukščio; ‘Vesuv’, ‘Rosenteppich’ ir ‘Rotkoppchen’- veislių žiedai karmino spalvos; ‘Rosenrot’- rožiniai. Aprašytos veislės žydi gausiai, subrandina sėklas, žiemoja nepridengtos, visžalės.

Paprastoji aubretė. Ši rūšis ir jos porūšiai paplitę nuo Balkanų iki Mažosios Azijos (Balkanai, Graikija, Mažoji Azija). Vidurio Europoje kultivuojama nuo 1700 m. Augalas 10-12 cm aukščio. Stiebai ploni, prigulę prie žemės. Lapai pilkai žali, smulkūs, ovalūs, plaukuoti, išauga tankus kilimėlis. Žiedai iki 1.5 cm skersmens, balti, violetiniai, pavieniai arba purios kekės pavidalo žiedynuose. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, 30-40, net iki 60 dienų. Sėklos sunoksta liepos mėnesį. Žiemoja nepridengta, visžalė.

Aubretės yra sausų, smėlėtų, šiltų, atvirų saulėtų vietų augalai. Gerai auga lengvoje, kalkingoje dirvoje. Žemė turi būti trąši, gerai nudrenuota, bet ne sausa. Į sunkią priemolio žemę reikia įterpti kompostinės žemės, smėlio. Labai drėgnose, šlapiose dirvose, taip pat pavėsyje sodinti nepatartina. Iš ūglių neišauga pridėtinės šaknys. Gausiai ir ilgai žydi.

Sodinama anksti pavasarį, 15-25 cm atstumu 1 (1 m2 16 arba 5 kerai). Geriausiai prigyja pasodinti anksti pavasarį. Šių gėlių šaknys silpnos, negiliai pasidriekusios, todėl persodinus ir visą vasarą šias gėles reikia reguliariai laistyti. Kadangi jos jautrios persodinimui, tai kerų nepatartina dalyti (sodinti su visomis šaknimis). Peržydėjusias, taip pat pradedančias džiūti reikia nukarpyti, gėlės bus dekoratyvios visą vegetacijos periodą. Žiemą nereikia pridengti. Alpinariume toje pačioje vietoje (maži ploteliai po 3-10 kerus) nepersodintos auga 20-25 metus. Be to, veislės rožiniais ir raudonais žiedais dažniausiai ne tokios vešlios ir ne taip ilgai toje pačioje vietoje auga. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų pražysta antrą kartą vasaros pabaigoje-rudens pradžioje.

Dauginama sėklomis, žaliaisiais stiebo auginiais ir kero dalimis. Sėklos (2000 jų sveria 1 g) sėjamos rudenį į inspektą arba pavasarį (kovo arba gegužės mėnesiais.) į dėžutes ar į inspektą, arba tiesiog į lysvę. Sudygsta per 7-9 dienas (šiltnamiuose). Sėjinukai pikuojami, birželio mėnesį sodinami į nuolatinę vietą. Jie pražysta kitais metais. Sėklas galima sėti rudenį arba balandžio mėnesį tiesiog į dirvą. Šaknydinama birželio-rugpjūčio mėnesiais. Kerai dalijami rugpjūčio mėnesį., bet geriau anksti pavasarį. Negalima dauginti durpinėje žemėje.

Auginama alpinariumuose, ant atraminių sienelių, lysvėse, kaip kiliminis visžalis augalas tinka bordiūrams. Galima auginti atvirose vietose (mažus plotus). Sodinama įvairių žemaūgių daugiamečių gėlių grupėse. Tik reikia parinkti tokius augalus, kurie nenustelbtų pačių aubrečių.

Įdomūs deriniai gali būti su žemaūgėmis gėlėmis: ankstomis, vaistučiais, uoliniais laibeniais ir kitomis rūšimis, spalvotomis karpažolėmis, gvaizdėmis, hutčinzijomis, katilėliais, žemaūgiais vilkdalgiais, kiliminiais flioksais, visžalėmis rudgrūdėlėmis, raktažolėmis, smulkiažiedėmis svogūninėmis ir kitomis daugiametėmis kiliminėmis gėlėmis.

Abutilon megapotamicum (Galenis)

Kilęs iš Pietų Amerikos, jis tapo populiariu kambariniu augalu visame pasaulyje dėl ryškių žiedų ir vešlios lapijos. Abutilonai yra universalūs ir gali būti auginami tiek patalpoje, tiek lauke, todėl puikiai papildo bet kurį sodą ar patalpą. Jie būna įvairių spalvų, įskaitant raudoną, rausvą, geltoną ir oranžinę, todėl puikiai tinka bet kokiam kambariui pagyvinti. Šiame vadove aptarsime galenių auginimo privalumus, idealias auginimo sąlygas ir kaip prižiūrėti šį gražų augalą, kad jis gerai augtų jūsų namuose ar sode.

Kilęs iš atogrąžų regionų Centrinėje ir Pietų Amerikoje, galenis yra Malvaceae šeimos, kuriai priklauso hibiskai ir šventagaršvės, narys. Dėl savo į klevą panašių lapų ir gebėjimo skleisti gausybę žiedų jis dažnai vadinamas "žydinčiu klevu".

Viena iš labiausiai žavinčių galenio savybių yra jo žiedai, kurie būna įvairių spalvų, įskaitant raudonus, oranžinius, geltonus, rožinius ir net baltus atspalvius. Šie varpelio formos žiedai švelniai kabo ant stiebų, sukurdami grakščią ir nežemišką išvaizdą.

Galenis pasižymi ne tik vizualiniu patrauklumu, bet ir ištvermingumu bei gebėjimu prisitaikyti. Jis gali augti įvairiose klimato zonose - nuo šiltų ir drėgnų atogrąžų regionų iki vėsesnių vidutinio klimato juostų. Dėl šio universalumo šis augalas yra populiarus pasirinkimas tiek vidaus, tiek lauko sodininkystės entuziastams.

Galenio augalo priežiūra gana paprasta, todėl jis tinka ir pradedantiesiems, ir patyrusiems sodininkams. Jam reikia gerai drenuojančio dirvožemio mišinio, jis mėgsta nuo dalinio pavėsio iki visiškos saulės. Reguliarus laistymas, tarp laistymų leidžiant dirvožemiui šiek tiek išdžiūti, išlaikys augalą sveiką ir skatins optimalų augimą.

Genėjimas yra labai svarbus galenio priežiūros aspektas, nes padeda išlaikyti augalo formą ir skatina naujų žiedų augimą. Pašalinę visas nudžiūvusias ar pažeistas šakas, galite paskatinti augalą augti vešlesnį ir gyvybingesnį.

Galenis, dar žinomas kaip žydintis arba kiniškas, yra nuostabus augalas, galintis suteikti elegancijos bet kuriam sodui ar patalpai. Vienas iš pirmųjų žingsnių, norint sėkmingai auginti ir prižiūrėti galenį, yra suprasti skirtingas galenio veisles.

Galenis yra įvairių veislių, kurių kiekviena pasižymi unikaliomis savybėmis ir ypatybėmis. Kai kurios populiariausios veislės yra šios:

1. Galenis megapotamicum: ši veislė garsėja svyrančiais varpelio formos žiedais, kurie švelniai kabo ant šakų. Žiedai paprastai būna ryškaus oranžinio arba geltono atspalvio, todėl suteikia sodui spalvingumo.

2. Galenis pictum: ši veislė, dar vadinama dažytuoju galeniu, pasižymi stulbinančiais didelių, trimitų formos įvairių spalvų žiedais. Nuo rausvų ir raudonų iki abrikosinių ir geltonų atspalvių - žiedai tikrai traukia akį. 

3. Galenis hybridum: ši veislė sukurta sukryžminus skirtingas Galenis rūšis, todėl žiedų spalvos ir lapų formos labai įvairios. Hibridinis Galenis sodininkams suteikia galimybę rinktis įvairias rūšis, todėl sodą galima pritaikyti ir paįvairinti.

4. Galenis darwinii: Ši veislė, žinoma dėl ryškiai oranžinių žiedų, dažnai vadinama Darvino galenio veisle. Tai ištvermingas augalas, galintis atlaikyti žemesnę temperatūrą, todėl tinka įvairesnio klimato zonoms.

Norint išsirinkti tinkamą galenio veislę savo sodui ar patalpai, labai svarbu suprasti skirtingas galenio veisles. Rinkdamiesi geriausiai jūsų poreikius atitinkančią veislę, atsižvelkite į tokius veiksnius kaip klimatas, saulės šviesos poreikis ir pageidaujamos žiedų spalvos.

Kiekvienai Galenis veislei būdingi specifiniai priežiūros reikalavimai, todėl svarbu ištirti ir suprasti konkrečios pasirinktos veislės poreikius. Tinkamai prižiūrint ir skiriant dėmesį, jūsų Galenis augalas klestės ir apdovanos jus gražiais žiedais ilgus metus. 

Auginant patalpoje, svarbu pasirinkti gerai apšviestą vietą, kurioje būtų pakankamai natūralios šviesos. Pastatykite savo Galenis prie lango, kur jis galėtų gauti bent 4-6 valandas netiesioginės saulės šviesos. Venkite tiesioginių saulės spindulių, nes jie gali nudeginti švelnius augalo lapus. Jei natūralios šviesos prieinamumas ribotas, galite ją papildyti liuminescencinėmis arba auginimo lempomis, kad užtikrintumėte tinkamą augimą.

Auginant lauke, galenis mėgsta iš dalies šešėlyje esančią vietą. Jis gali pakęsti ir visą saulę, tačiau per didelis tiesioginių saulės spindulių poveikis gali sukelti lapų nudegimą. Todėl patartina suteikti šiek tiek pavėsio karščiausiu dienos metu, ypač regionuose, kur vasaros karščiai labai dideli.

Be to, atkreipkite dėmesį į Galenis temperatūros reikalavimus. Jis gerai auga esant vidutinei temperatūrai - nuo 60°F iki 75°F (15°C iki 24°C). Venkite ekstremalių temperatūros svyravimų, nes tai gali neigiamai paveikti augalo augimą ir žydėjimą.

Kalbant apie dirvožemį, galenis mėgsta gerai drenuojamą ir derlingą dirvožemio mišinį. Jis gerai auga drėgnoje dirvoje, tačiau nepakenčia užliejimo vandeniu. Todėl užtikrinkite tinkamą drenažą, į dirvožemio mišinį įmaišydami organinių medžiagų, pavyzdžiui, komposto arba perlito.

Pasirinkę tinkamą vietą galenio auginimui, užtikrinę tinkamą apšvietimą, temperatūrą ir dirvožemio sąlygas, sukursite sąlygas klestinčiam ir gyvybingam augalui. Nepamirškite reguliariai stebėti ir prireikus koreguoti aplinkos sąlygas, kad užtikrintumėte optimalų galenio augimą ir grožį. 

Auginant ir prižiūrint galenį, jo sėkmei lemiamą reikšmę turi tinkamas dirvos paruošimas ir sodinimo būdai. Galenis, dar vadinamas žydinčiuoju klevu arba kiniškuoju žibintu, yra nuostabus augalas, kuris jūsų sodui ar patalpai gali suteikti egzotiško grožio.

Pirmiausia parinkite gerai drenuojamą dirvą, kurioje gausu organinių medžiagų. Galenis puikiai auga šiek tiek rūgščiame arba neutraliame dirvožemyje, kurio pH svyruoja nuo 6,0 iki 7,0. Jei jūsų dirva sunki ir suspausta, į ją įmaišykite komposto arba gerai perpuvusio mėšlo, kad pagerintumėte jos struktūrą ir derlingumą.

Prieš sodinant būtina užtikrinti, kad dirva būtų kruopščiai paruošta. Pradėkite nuo to, kad iš sodinimo vietos pašalinsite visas piktžoles ir šiukšles. Tada dirvą išpurenkite sodo šakėmis arba kultivatoriumi, suardykite visus grumstus ir sukurkite smulkią, purią tekstūrą. Taip jūsų galenio augalo šaknys lengvai prasiskverbs į dirvą ir gaus svarbių maistinių medžiagų.

Sodindami iškaskite šiek tiek didesnę ir gilesnę duobę nei galenio šaknų kamuolys. Atsargiai ištraukite augalą iš konteinerio, stengdamiesi nepažeisti trapių šaknų. Įdėkite augalą į duobės vidurį, užtikrindami, kad jis būtų tokiame pačiame gylyje, kokiame buvo konteineryje. 

Galenio augalai mėgsta vidutinio drėgnumo dirvožemį. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp perteklinio ir nepakankamo laistymo, nes abu šie būdai gali pakenkti augalo sveikatai. Apskritai rekomenduojama laistyti galenis, kai viršutinis dirvos centimetras jaučiasi sausas. Tai rodo, kad augalas jau pasiruošęs drėkinimui.

Šiltuoju metų laiku arba aktyvaus augimo laikotarpiu Galenis augalus gali reikėti laistyti dažniau. Tai ypač aktualu, jei jie auga konteineriuose arba yra veikiami tiesioginių saulės spindulių, dėl kurių dirva gali greičiau išdžiūti. Kita vertus, šaltesniais mėnesiais arba kai augalas yra ramybės fazėje, svarbu atitinkamai pakoreguoti laistymo grafiką, kad būtų išvengta vandens pertekliaus.

Norint efektyviai laistyti galenio augalą, geriausia naudoti mirkymo ir džiovinimo metodą. Tai reiškia, kad reikia kruopščiai laistyti dirvą, kol ji bus tolygiai drėgna, ir leisti vandens pertekliui nutekėti per drenažo angas. Nepalikite augalo stovėti vandenyje, nes tai gali sukelti šaknų puvinį ir kitas su drėgme susijusias problemas.

Be reguliaraus laistymo, naudinga užtikrinti pakankamą drėgmę Galenis augalams. Šie tropiniai gražuoliai vertina šiek tiek drėgną aplinką, kuri imituoja jų natūralią buveinę. Drėgmės kiekį galite padidinti purkšdami lapus vandeniu arba šalia augalo pastatydami vandens pripildytą padėklą. Taip pat, sugrupavus kelis augalus, galima sukurti mikroklimatą, kuriame būtų daugiau drėgmės. 

Auginant ir prižiūrint Galenis augalus, labai svarbu užtikrinti tinkamą saulės šviesą ir pavėsį. Šie nuostabūs augalai puikiai auga šviesioje, netiesioginėje šviesoje, todėl jie puikiai tinka patalpoms, kuriose yra pakankamai natūralios šviesos. Tačiau juos taip pat galima auginti lauke, iš dalies užtamsintose vietose.

Geriausia, jei galenio augalą pastatysite prie lango, į kurį didžiąją dienos dalį patenka ryški, netiesioginė saulės šviesa. Nestatykite jų tiesioginiuose saulės spinduliuose, nes tai gali nudeginti lapus ir sukelti jų nuvytimą. Jei pastebėjote, kad augalas negauna pakankamai šviesos, galite jį papildyti dirbtinėmis auginimo lempomis, kad augalas gautų reikiamą šviesos energiją. 

Kita vertus, jei planuojate auginti galenį lauke, svarbu rasti vietą, kurioje būtų subalansuota saulės šviesos ir pavėsio pusiausvyra. Per daug tiesioginių saulės spindulių gali sukelti lapų nudegimą, o per mažai saulės šviesos gali lemti kojų augimą ir prastą žydėjimą. Ieškokite vietos, kurioje ryte būtų saulė, o po pietų - pavėsis, arba kur visą dieną šviestų negausūs saulės spinduliai.

Vasaros mėnesiais, kai saulė būna stipriausia, patartina šiek tiek apsisaugoti nuo intensyvios vidurdienio saulės. Tai galima padaryti pastačius galenio augalą medžio pavėsyje arba panaudojus saulės spindulius filtruojantį audeklą.

Užtikrindami Galenis augalui tinkamą saulės šviesos ir pavėsio kiekį, galite skatinti sveiką augimą, gyvybingą lapiją ir gausų žydėjimą. Stebėdami augalo reakciją į apšvietimą ir atlikdami reikiamus pakeitimus, sukursite optimalią aplinką, kuri užtikrins gerą augalo savijautą ir grožį. 

Norint užtikrinti sveiką Galenis augalų augimą ir gyvybingą žydėjimą, būtina juos šerti ir tręšti. Šie augalai turi specifinių mitybos poreikių, kuriuos patenkinus, galėsite džiaugtis nuostabiais žiedais.

Maitinant Galenis augalus, rekomenduojama naudoti subalansuotas, lėtai išsiskiriančias trąšas. Tokio tipo trąšos užtikrina pastovų maistinių medžiagų tiekimą per ilgesnį laikotarpį, skatindamos stabilų augimą ir žydėjimą. Ieškokite trąšų, kurių NPK (azoto, fosforo ir kalio) santykis yra 10-10-10 arba 14-14-14-14.

Auginimo sezono metu, kuris paprastai trunka nuo pavasario iki ankstyvo rudens, tręškite trąšomis pagal pakuotės instrukcijas. Geriausia šiuo laikotarpiu galenio augalus tręšti kas 4-6 savaites, kad jie nuolat gautų maistinių medžiagų.

Tręšdami būkite atsargūs ir nepersistenkite su trąšomis. Dėl per didelio trąšų kiekio dirvoje gali susikaupti druskų, o tai gali pakenkti augalų šaknims. Visada laikykitės rekomenduojamų dozių ir venkite tręšti sausą dirvą, kad nenudegintumėte šaknų.

Be reguliaraus tręšimo, taip pat naudinga į dirvą aplink galenio augalų pagrindą įterpti organinių medžiagų. Tai galima padaryti įmaišant komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Organinės medžiagos padeda pagerinti dirvožemio derlingumą, drėgmės sulaikymą ir bendrą augalų sveikatą.

Nepamirškite kruopščiai palaistyti galenio augalų prieš tręšimą ir po jo, kad trąšos nenudegtų. Tai padės praskiesti trąšas ir užtikrins, kad jos veiksmingai pasiektų augalo šaknis.

Reguliariai maitindami savo Galenis augalus ir į dirvožemį įterpdami organinių medžiagų, užtikrinsite tinkamą maistinių medžiagų balansą ir sukursite optimalią aplinką šiems gražiems augalams augti. Jų lapai išliks vešlūs, o žiedai sužibės ryškiomis spalvomis, todėl jūsų sodas taps tikru reginiu. 

 

 

 

 

 

 

 

 

Phlox (Flioksas)

Flioksai (Phlox) – tai daugiamečių augalų gentis, priklausanti ugniažolių (Polemoniaceae) šeimai. Šie augalai labai mėgsta saulę ir derlingą dirvą. Jie pasižymi įvairiomis spalvomis bei maloniu aromatu. Flioksai puikiai tinka įvairiems želdynams papuošti.

Pagrindinės flioksų rūšys:

• Šluoteliniai flioksai (Phlox paniculata) – aukšti, iki 90 cm augalai su stambiais šluotelės formos žiedynais. Labiausiai paplitę soduose ir parkuose.
• Kiliminiai flioksai (Phlox subulata) – žemi samanų pavidalo augalai, dengiantys dirvą tankiu kilimu. Tinka alpinariumams, akmenynams.
• Miškiniai flioksai (Phlox divaricata) – 20-30 cm aukščio, mėgstantys pusiau ūksmingas vietas.

Taip pat yra dar keletas rečiau auginamų rūšių.

Nors flioksai ir atsparūs augalai, jiems reikia tinkamos priežiūros:

• Dirva – flioksams reikia derlingos, lengvai drėgnos dirvos. Jei dirva skurdi, būtina tręšti.
• Vieta – flioksai mėgsta saulę, bet gali augti ir pusiau ūksmingoje vietoje. Svarbu, kad dirva būtų pralaidi vandeniui.
• Laistymas – flioksus reikia laistyti vidutiniškai, vengiant perdžiūvimo ir perteklinės drėgmės.
• Pjovimas – nužydėjusius stiebus rekomenduojama nupjauti, kad augalai vėl gražiai suželtų ir sužydėtų.

Dėl įvairių spalvų, aromato ir ilgo žydėjimo flioksai yra labai vertinami dekoratyviniai augalai. Jie gali būti naudojami:

• Želdiniuose ir gėlynuose – įvairūs flioksai puikiai dera su kitomis gėlėmis, ypač jurginais, lelijomis, rudbekijomis.
• Kompozicijose ir vazonuose – flioksų šakelės ir žiedai tinka puokštėms, vazonams papuošti.
• Alpinariumuose ir akmenynuose – žemi kiliminiai flioksai labai tinka tokio tipo želdiniams.
• Gyvatvorėse ir dekoratyvinėse tvorelėse – kai kurie flioksai gali būti auginami kaip žema gyvatvorė.

Flioksus galima dauginti sėklomis arba vegetatyviškai – dalijant kerus.

Daugindami sėklomis reikia:

• Surinkti subrendusias sėklas nuo gražiausių augalų.
• Pavasarį pasėti seklas į daigynėlį.
• Vasarą daigus persodinti į nuolatinę vietą.

Dalijant flioksų kerus reikia:

• Ankstyvą pavasarį arba rudenį atsargiai padalinti peraugusius kerus.
• Persodinti kerų dalis reikiamu atstumu.
• Palaikyti drėgną dirvą, kol šaknys gerai įsitvirtins.