Adonis (Adonis)

Gėlė Adonis (Adonis L.) – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos vienmečiai ar daugiamečiai žoliniai šakniastiebiniai augalai. Gentis pavadinta graikų mitologinio gražuolio, Afroditės mylimojo Adonio vardu. Pagal padavimą, iš Adonio kraujo, nužudyto per medžioklę, išaugo nepaprastai gražūs raudoni žiedai.

Europoje ir Azijoje auga 20 rūšių adonių. Genties augalai skirstomi į dvi sekcijas: Adonia DC. (10 vienmečių rūšių) ir Coniligo DC. (daugiametės rūšys).

Lietuvoje auginami šie vienmečiai adoniai.

Vasarinis Adonis (Adonis aestivalis L.) kilę iš Vidurio bei Pietų Europos ir Azijos. Anksčiau savaime augo Vidurio Europos javų pasėliuose kaip piktžolė, dabar pasitaiko retai.

Užauga 25-50 cm aukščio. Stiebas stačias, šakotas, lygus ir plikas. Lapai 3-4 kartus plunksniškai suskaldyti, su linijiškais lygiakraščiais arba triskiaučiais lapeliais. Apatiniai lapai kotuoti, viršutiniai bekočiai. Žiedai viršūniniai, pavieniai, 15-35 mm pločio. Vainiklapiai 6-8, du kartus ilgesni už taurėlapius, atvirkščiai kiaušiniški, raudoni su juodomis dėmėmis pagrinde. Rečiau auginami citrininiai adoniai (Adonis aestivalis var. citriodora) smulkesniais, apie 2 cm skersmens, citriniškai geltonais žiedais.

Vasariniai adoniai žydi gegužės-birželio mėn. Vaisiukai – raukšlėti riešutėliai prie pailgo, cilindriško žiedsosčio, nuo kurio lengvai atsiskiria. Sėklos prinoksta birželio-liepos mėn.

Vienmetis arba rudeninis adonis (Adonis annua L. sin. Adonis autumnalis L.) plačiai paplitęs Pietų Europoje, kaip dekoratyvinis augalas auginamas nuo XVII a. Panašūs į vasarinius adonius, nelygu augimo sąlygos, užauga 15 – 25 cm. Stiebai statūs, mažai šakoti. Apatiniai ir viduriniai lapai kotuoti, viršutiniai bekočiai, 3-4 kartus plunksniškai suskaldyti. Žiedai tamsiai raudoni su juoda dėme pamate. Žydi liepos-rugpjūčio mėn. Sėklos subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn.

Švytintieji adoniai (Adonis aleppica Boiss.) užauga iki 20-25 cm, žiedai stambūs, 4-7 cm dydžio, tamsiai raudoni, blizgantys. Nelygu, kada pasėti, žydi balandį arba gegužės-rugpjūčio mėn.

Adoniai mėgsta saulėtą vietą, kalkingą, purią dirvą. Nepakenčia persodinimo. Dauginami sėklomis, kurios sėjamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį į nuolatinę vietą. Rudenį sėklos geriau sudygsta, augalai būna tvirtesni, anksčiau žydi. Pavasarį reikėtų sėti balandžio pabaigoje (vėliausiai gegužės mėn. pirmoje pusėje), kai dirva dar šalta (apie 10 C). Senesnes sėklas apie 20 val. Pamirkykite kalio permanganato tirpale. Sudygsta per 2-3 savaites, sausoje dirvoje – gerokai ilgiau.

Adonius galima sėti eilutėmis (eilutės kas 20-25 cm) arba padrikai. Daigeliai išretinami 10-15 cm atstumais. Dar vienas sėjos būdas: eilutėse kas 10 cm daromos duobutės, į kurias beriama po 3-5 sėklas. Daigai išretinami, paliekamas vienas tvirčiausias. Labai dažnai adoniai užsisėja patys.

Žydi ilgai ir gausiai iki vėlyvo rudens. Tai gražūs ir nereiklūs vienmečiai augalai, kuriems nereikia ypatingos priežiūros, bet Lietuvoje auginami retokai.

Adoniai tinka vienmečių gėlių gėlynuose, lysvelėse, alpinariumuose, žydinčiose pievelėse. Žiedus galima skinti. Skinami vos nusispalvinę pumpurai, kurie pamerkti išsiskleidžia ir žydi apie tris dienas ir ilgiau.

Adoniai turi širdį veikiančių glikozidų (adonino, adonitoksino, cimarino), todėl naudojami medicinoje (ypač daugiamečiai). Kaip ir kiti vėdryninių šeimos augalai, turi alkaloidų ir yra nuodingi.