2024 m. liepos 10 d., trečiadienis

Phlox (Flioksas)

Flioksai (Phlox) – tai daugiamečių augalų gentis, priklausanti ugniažolių (Polemoniaceae) šeimai. Šie augalai labai mėgsta saulę ir derlingą dirvą. Jie pasižymi įvairiomis spalvomis bei maloniu aromatu. Flioksai puikiai tinka įvairiems želdynams papuošti.

Pagrindinės flioksų rūšys:

  • Šluoteliniai flioksai (Phlox paniculata) – aukšti, iki 90 cm augalai su stambiais šluotelės formos žiedynais. Labiausiai paplitę soduose ir parkuose.
  • Kiliminiai flioksai (Phlox subulata) – žemi samanų pavidalo augalai, dengiantys dirvą tankiu kilimu. Tinka alpinariumams, akmenynams.
  • Miškiniai flioksai (Phlox divaricata) – 20-30 cm aukščio, mėgstantys pusiau ūksmingas vietas.

Taip pat yra dar keletas rečiau auginamų rūšių.

Nors flioksai ir atsparūs augalai, jiems reikia tinkamos priežiūros:

  • Dirva – flioksams reikia derlingos, lengvai drėgnos dirvos. Jei dirva skurdi, būtina tręšti.
  • Vieta – flioksai mėgsta saulę, bet gali augti ir pusiau ūksmingoje vietoje. Svarbu, kad dirva būtų pralaidi vandeniui.
  • Laistymas – flioksus reikia laistyti vidutiniškai, vengiant perdžiūvimo ir perteklinės drėgmės.
  • Pjovimas – nužydėjusius stiebus rekomenduojama nupjauti, kad augalai vėl gražiai suželtų ir sužydėtų.

Dėl įvairių spalvų, aromato ir ilgo žydėjimo flioksai yra labai vertinami dekoratyviniai augalai. Jie gali būti naudojami:

  • Želdiniuose ir gėlynuose – įvairūs flioksai puikiai dera su kitomis gėlėmis, ypač jurginais, lelijomis, rudbekijomis.
  • Kompozicijose ir vazonuose – flioksų šakelės ir žiedai tinka puokštėms, vazonams papuošti.
  • Alpinariumuose ir akmenynuose – žemi kiliminiai flioksai labai tinka tokio tipo želdiniams.
  • Gyvatvorėse ir dekoratyvinėse tvorelėse – kai kurie flioksai gali būti auginami kaip žema gyvatvorė.

Flioksus galima dauginti sėklomis arba vegetatyviškai – dalijant kerus.

Daugindami sėklomis reikia:

  • Surinkti subrendusias sėklas nuo gražiausių augalų.
  • Pavasarį pasėti seklas į daigynėlį.
  • Vasarą daigus persodinti į nuolatinę vietą.

Dalijant flioksų kerus reikia:

  • Ankstyvą pavasarį arba rudenį atsargiai padalinti peraugusius kerus.
  • Persodinti kerų dalis reikiamu atstumu.
  • Palaikyti drėgną dirvą, kol šaknys gerai įsitvirtins.

 

 

 

 

Sorbaria (Lanksvūnė)

Šermukšnialapė lanksvūnė (lot. Sorbaria sorbifolia) – tai nedidelis, iki 1,5-2 metrų aukščio siekiantis lapuočių krūmas. Jis labai tinka papuošti sodą ar daržą, nes yra itin dekoratyvus ir lengvai prižiūrimas.

Šermukšnialapė lanksvūnė užauga kompaktišku 1-2 metrų aukščio ir pločio krūmu. Jos šakos tankios, lapai dideli, plunksniški. Pavasarį jauni lapeliai būna šviesiai žali su rausvu ar oranžiniu atspalviu, vėliau nusidažo geltona spalva. Rudenį lapai gražiai parausta.

Vasarą (birželio-liepos mėnesiais) šis krūmas žydi baltų žiedų šluotelėmis, kurios siekia net 20-35 cm ilgį. Žiedai labai patinka drugeliams, bitėms ir kitiems vabzdžiams. Žiemą ant šakų išlieka nudžiūvusios žiedynų šluotelės.

Šermukšnialapė lanksvūnė kilusi iš Rytų Azijos – Japonijos, Korėjos ir Kinijos. XIX a. ji buvo introdukuota į Europą kaip dekoratyvinis augalas. Šiuo metu savaime auga Sibire ir kai kuriose Europos šalyse. Lietuvoje taip pat galima rasti savaiminių šermukšnialapių lanksvūnių.

Šermukšnialapė lanksvūnė geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau gali augti ir pusiau pavėsyje. Ji mėgsta derlingą, drėgną dirvožemį. Šaknys seklios, todėl reikia reguliariai laistyti.

Dauginama sėklomis arba vegetatyviškai – atskiriant atžalas. Sodinant reikėtų palikti apie 1-1,5 metro tarpą tarp krūmų. Vasarą rekomenduojama tręšti, ypač jei auga nederlingoje dirvoje.

Šermukšnialapės lanksvūnės atsparios ligoms ir kenkėjams. Jos gali augti net iki -35°C šalčio.

Gražių lapų ir žiedų dėka šermukšnialapės lanksvūnės dažnai auginamos kaip dekoratyviniai krūmai. Jomis galima papuošti priešais namus ar sodą. Taip pat tinka gyvatvorėms.

Dėl lengvo priežiūros šie krūmai tinka ir viešosioms erdvėms – parkams, skverams. Jie atlaiko intensyvų lankymą, formuojami genėjimu. Lietuvoje šermukšnialapės lanksvūnės auga Klaipėdos, Vilniaus Santaros parke ir kt.

Be to, šie krūmai tinka biokurui ar medienai. Jų mediena kieta, sunkiai pūva. Lapai ir žiedai tinka puokštėms, vainikams. Iš šaknų galima gaminti dažus.

 

 

 

Kolkwitzia (Kolkvicija)

Puošnioji kolkvicija (Kolkwitzia amabilis) – tai nuostabus dekoratyvinis krūmas, kilęs iš Centrinės Kinijos kalnų. Šis krūmas priklauso sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimai. Jis pasižymi įspūdingais rausvai rožiniais žiedais, kurie suformuoja gražias girliandas ant šakų. Be to, puošnioji kolkvicija atspari šešėliui, lengvai prižiūrima ir tinka daugeliui sodų.

Puošnioji kolkvicija užauga iki 2 m aukščio ir pločio. Jos šakos išsidėsčiusios įvairiomis kryptimis – dalis jų stačios, kitos pusiau svyrančios, dar kitos tiesiai į šonus nukreiptos. Šakelės plonos, todėl jų viršūnės šiek tiek palinkusios.

Jaunų šakelių žievė ryškiai rusva, o senesnių – pilkšva su išilginėmis juostelėmis, kurios atrodo tarsi nusilupusios. Dėl šio kontrasto atrodo lyg krūme susipynę du skirtingo amžiaus augalai.

Lapai kiaušiniški, išdėstyti vienas priešais kitą. Jų viršutinė pusė žalia, apatinė padengta plaukeliais. Rudenį įgauna įvairių atspalvių – nuo raudono iki geltono.

Vienas iš ryškiausių puošniosios kolkvicijos bruožų – įspūdingas žydėjimas gegužės-birželio mėnesiais. Ant plonų šakelių išsiskleidžia gausybė rausvų žiedų, primenančių rožes. Jie sudaro gražias girliandas, už kurias augalas ir gavo savo pavadinimą. Būtent dėl nuostabių žiedų puošnioji kolkvicija vadinama „puošniąja”.

Puošnioji kolkvicija nėra itin reikli auginimo sąlygoms:

  • Dirvožemis – augalui tinka bet koks dirvožemis, svarbu, kad jis nebūtų nuolat peršlampantis. Geriausiai jaučiasi lengvame priesmėlyje.
  • Šviesa – puošnioji kolkvicija atspari pavėsiui, todėl puikiai auga tiek saulėtose, tiek ir šešėlinėse vietose.
  • Klimatas – šis krūmas gerai žiemoja Lietuvos klimato sąlygomis, net atšiauresnėse vietovėse.
  • Laistymas – reikalauja vidutinio drėkinimo, perteklinė drėgmė kenkia šaknims.
  • Tręšimas – pakanka kasmet pavasarį patręšti neskoncentruotu azoto, fosforo ir kalio mišiniu.
  • Genėjimas – rekomenduojama kas 2-3 metus genėti, pašalinant senas ar pažeistas šakas. Tai skatina tankesnį augimą ir žydėjimą.

Puošnioji kolkvicija – universalus dekoratyvinis augalas, tinkantis įvairiems sodų stiliams:

  • Puikiai atrodo kaip pavienis akcentas vejoje, prie tako ar šalia namų.
  • Galima sodinti gyvatvorėse, derinti su kitais krūmais ar dekoratyviniais augalais.
  • Tinka japoniško stiliaus, alpinariumo, rožyno ar mišraus stiliaus sodui.
  • Žydėjimo metu stebina praeivius, suteikia spalvų ir gyvybingumo aplinkai.

Nors puošnioji kolkvicija kol kas nėra itin paplitusi Lietuvoje, jos grožis ir universalumas leidžia drąsiai rekomenduoti šį krūmą bet kokio stiliaus sodui. O pasodinus kelis egzempliorius galima sukurti įspūdingą žiedų jūrą pavasario pabaigoje.

 

 

 

2024 m. liepos 9 d., antradienis

Ipomoea (Sukutis)

Sukutis (Ipomoea) – vijoklinių (Convolvulaceae) šeimos augalų gentis. Jai priklauso vienamečiai ir daugiamečiai augalai: žolės, lianos, krūmai ir žemi medžiai. 

Sukučių gentyje – daug įvairių rūšių. Nereikliausias vijoklis – purpurinis sukutis (Ipomoea purpurea) – beveik kasdien išskleidžia naujas mėlynų, violetinių ar purpurinių žiedų taureles. Jo žiedai – 3-5 cm skersmens. Augalai užauga iki 3 m aukščio. Žiedais galima gėrėtis anksti ryte ir vakare, o vidurdienį jie nuvysta.

Geriausiai sukučiai auga šviesioje, nekarštoje vietoje, užuovėjoje, derlingoje apydrėgnėje žemėje. Augalams reikia aukštų atramų, nes dauguma žiedų būna stiebų viršūnėse. Gerai auga dideliuose vazonuose su kompostine žeme. Galima leisti apraizgyti terasų ir balkonų turėklus, pertvaras, sienutes.

Sukučiai sėjami kovą – balandį į vazonėlius šiltnamyje. Šiltnamyje užauginti daigai balkone ir sode sodinami gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.  Tarp eilutėmis sodinamų augalų paliekami 20–30 cm tarpai.


 

Campsis (Lastunė)

Lastunė (lot. Campsis radicans) – tai daugiametis augalas iš trompečių (Campsidaceae) šeimos. Tai viena gražiausių ir populiariausių lianų, auginamų Lietuvos sąlygomis.

Lastunė yra stipriai besivyniojanti liána, galinti užaugti iki 10-15 m aukščio. Jos stiebas tvirtas, medienos konsistencijos. Lapai sudėtiniai, plunksniški, 20-30 cm ilgio. Žiedai dideli, 6-9 cm ilgio, ryškiai oranžinės spalvos, primenantys trimitą. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vaisius – ilga, plokščia, ruda ankštis su pūsleliais.

Ji labai atspari šalčiui, gali ištverti iki -35°C temperatūrą. Gerai auga saulėtose vietose, tačiau gali augti ir pusiau ūksmingoje vietoje. Mėgsta derlingą, humusingą dirvožemį. Dauginama vegetatyviškai – ūgliais, skiepijant ir sėklomis.

Lastunė plačiai naudojama dekoratyviniams tikslams dėl savo ryškių žiedų ir gebėjimo greitai ir tankiai apaugti tvoras, balkonus, pergolas. Ji taip pat tinka vertikaliam apželdinimui.

Be dekoratyvinių savybių, ji turi ir praktinę naudą. Jos vaisiai valgomi, turi saldų skonį. Lapai ir šaknys naudojami liaudies medicinoje kaip priešuždegiminė, skausmą malšinanti ir žaizdas gydanti priemonė.

Lastunė geriausiai jaučiasi saulėtoje, šiltoje vietoje, apsaugotoje nuo vėjo. Rekomenduojama sodinti prie pietinės ar pietvakarinės sienos ar tvoros. Dirvožemis turi būti derlingas, pralaidus vandeniui.

Dauginama  sėklomis, ūgliais ar skiepijant. Sėklos sėjamos pavasarį į dirvą ar daigyklas. Ūgliai pjaunami ir sodinami pavasarį ar rudenį. Skiepijimui naudojamos pavasarinės atžalos.

Ji reikalauja reguliaraus genėjimo, nes stipriai auga. Rekomenduojama genėti ankstyvą pavasarį. Taip pat reikia formuoti augalą ant atramos konstrukcijos. Tręšiama organinėmis trąšomis pavasarį ir vasaros pradžioje.

 

 

 

Kniphofia (Knifofija)

Knifofijos, dar žinomos kaip liepsnojančios lelijos arba deglų gėlės, yra labai patrauklūs daugiamečiai augalai. Šie augalai kilę iš Pietų Afrikos ir pasižymi ryškiomis, įvairiaspalvėmis žiedynų šluotelėmis, primenančiomis degančias deglus. Knifofijų rūšys ir veislės skiriasi aukščiu, žiedų spalvomis ir žydėjimo laiku, tačiau visos jos yra lengvai prižiūrimos ir tinka kaip akcentiniai augalai prie namų, gėlynų arba kraštovaizdžio.

Yra keletas pagrindinių knifofijų (Kniphofia) rūšių:

  • Paprastoji knifofija (Kniphofia uvaria) – dažniausiai auginama Lietuvoje, nes geriausiai pritaikyta šaltesniam klimatui. Jos aukštis 30-100 cm, žydi įvairių atspalvių (raudonomis, geltonomis, oranžinėmis) šluotelėmis.
  • Trimito knifofija (Kniphofia caulescens) – pasižymi itin didelėmis, iki 2 m aukščio šluotelėmis.
  • Šiaurinė knifofija (Kniphofia northiae) – viena žemiausių (30-50 cm) ir ankstyviausiai žydinčių rūšių.

Be šių rūšių, yra sukurta daugybė dekoratyvių knifofijų veislių. Populiariausios Lietuvoje:

  • ‘Flamenco’ – 30-90 cm aukščio, žydi įvairių atspalvių (geltonomis, raudonomis, oranžinėmis) šluotelėmis.
  • ‘Poco’ serijos veislės (‘Poco Orange’, ‘Poco Lemon’ ir kt.) – kompaktiškesnio, apie 50 cm aukščio augalai.
  • ‘Red Hot Poker’ – raudonų šluotelių veislė.
  • ‘Papaya Popsicle’ – ryškių oranžinių atspalvių.

Knifofijos mėgsta saulėtas vietas ir lengvą, gerai drenuojamą dirvožemį. Svarbu parinkti joms tinkamą vietą, apsaugotą nuo stiprių vėjų. Sodinimo metu į duobutę galima įberti saują kompostožemių mišinio. Optimalus sodinimo laikas – pavasaris arba ankstyvas ruduo.

Šiems augalams reikalingas reguliarus drėkinimas, ypač sausringais laikotarpiais. Tačiau svarbu neperlaistytižemės, nes tai gali pakenkti šaknims. Vegetacijos metu pravartu knifofijas patręšti kompleksinėmis trąšomis.

Nužydėjusius žiedynus reikėtų išpjauti, kad augalas negaištų energijos sėklų brandinimuiir skatintų naujų žiedų formavimąsi. Pavasarį reikia pašalinti nudžiūvusius ir pažeistus lapus. Kad knifofijos geriau peržiemotų, rudenį rekomenduojama aplink augalus apiberti sausu durpių sluoksniu ar mulčiu.

Knifofijos nėra itin jautrios ligoms ir kenkėjams, tačiau kartais gali pasitaikyti šaknų puvinių ar amarų antpuolių. Pastebėjus pirmuosius požymius, reikėtų imtis atitinkamų priemonių – sumažinti laistymą ar panaudoti insekticidus.

Knifofijos puikiai tinka sodinimui gėlynuose, alpinariumuose, prie vandens telkinių. Jos efektingai atrodo sodinamos grupėmis arba kompozicijose su kitais augalais. Žemaūgės veislės gali būti auginamos ir vazonuose.

Šių augalų žiedynai tinka ir skynimui – jie ilgai išsilaiko vazoje ir gali tapti įspūdingų floristinių kompozicijų dalimi.

 

 

 

 

Echinops (Kalocefalas)

Kalocefalas, arba moksliniu pavadinimu Echinops, yra neįprastas augalas, priklausantis astravinių (Asteraceae) šeimai. Jo mėlyni dyglėti rutuliukai, primenantys nektarines, atrodo tarsi atskridę iš kitos planetos. Nors išvaizda ir kelia nuostabą, kalocefalas turi ilgą ir įdomią istoriją.

Kalocefalas kilęs iš Viduržemio jūros regiono, kur jo protėviai augo saulėtose ir sausrose vietovėse. Manoma, kad pirmieji žmonės, auginę šį augalą daržuose, buvo senovės graikai ir romėnai. Jie vertino ne tik jo neįprastą išvaizdą, bet ir gydomąsias savybes.

Viduramžiais kalocefalas paplito po Europą. Jis buvo auginamas vienuolynų soduose ir naudojamas maistui bei vaistams. XVII a. pradėtas tirti mokslininkų ir įtrauktas į pirmąjį lietuvišką augalų žodyną.

Šiais laikais kalocefalas populiarus dekoratyvinis augalas, puikiai tinkantis prieskoniams ir arbatoms. Nors kenkėjai jo vengia, per didelis drėgmės perteklius gali sukelti puvimą. Todėl svarbu tinkamai prižiūrėti šį jautrų augalą.

Nors kalocefalai atsparūs ligoms, jų veisimas ir priežiūra reikalauja kantrybės. Dauginami sėklomis pavasarį arba padalijant augalus rudenį. Mėgsta saulėtas vietas ir derlingą, lengvą dirvožemį.

Svarbu nepalaistyti per gausiai, nes perteklinė drėgmė sukelia puvinius. Kartais reikia praretinti tankius žiedynus, kad augalai geriau vystytųsi. Nupjauti nudžiūvusias žiedyn galvutes patariama tik kitų metų pavasarį prieš naują augimą.

Graži kalocefalų išvaizda – ne vienintelis šių augalų privalumas. Jie turi įvairiapusę naudą:

  • Dekoratyviniai augalai – puikiai atrodo prieskoniniuose ir vaistiniuose darželiuose, rabatais, puokštėse.
  • Prieskoniai – jaunos žiedynės tinka šviežiam ar džiovintam maistui. Jos suteikia švelnų saldžiarūgštį skonį.
  • Vaistinės augalo savybės – kalocefaluose esančios medžiagos skatina prakaitavimą, šlapinimąsi, padeda nuo uždegimų. Naudojami arbatoms, tepalams gaminti.
  • Dažikliai – seniau naudoti audiniams dažyti mėlyna ir violetine spalva.