Agave (Agava)

Įvairios agavos rūšys kilusios iš Amerikos atogrąžų. Tvirtos augalo skrotelės pasipuošia milžiniškais, labai dekoratyviais žiedynais. Todėl gėlė pradėta sodinti kituose šiltuose kraštuose ir ten prigijo. Sausringoje Kosta Rikos pakrantėje agavos lapai lieka žali net sausros metu, kai medžiai lapus numeta.

Agava – labai tvirta kambarinė gėlė. Dauguma rūšių galiausiai užauga per didėlės kambariui. Tuomet jas vasarą galima su vazonu pastatyti lauke. Žiemą jį reikia įnešti vidun, laikyti šviesioje, vėsioje vietoje ir beveik nelaistyti. Kambaryje laikomas agavas galima laistyti ir vasarą, ir žiemą, tik negalima šaknų palikti vandenyje. Geriausiai tinka molinga žemė. Žinomiausia rūšis – tai Amerikinė Agava (Agave americana). Gamtoje jos lapai išauga net iki 2 m ilgio. Vazone auginamas augalas lieka kur kas mažesnis. Dažnai pardavinėjamos įvairiaspalvės veislės.

Plačioje agavos gentyje skaičiuojama per 300 rūšių. Savaime auga drėgnuose subtropikuose Rytinėje Meksikoje, JAV, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros salose. Net pavadinimą Meksika gavo dėl agavų, nes senąja actekų kalba reiškia “agavos vietą”. Iš čia jos paplito visame pasaulyje – Afrikoje, Indijoje, Australijoje. Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze auginamos soduose, o Lietuvoje – kambariuose, oranžerijose, žiemos soduose.

Plantacijose joms žydėti neleidžiama, o lapų skrotelėje užaugęs jaunas pumpuras išpjaunamas. Į susidariusią duobutę sunkiasi saldžios sultys, kurios ispaniškai vadinamos akvamiel – “medaus vanduo”. Sultys sunkiasi 8-10 mėn., kol lapai nudžiūva. Taip iš vieno augalo gaunama iki 1000 l sulčių, jos rauginamos ir gaminamas svaigusis gėrimas “pulkė” (Pulque). Iš lapų, šaknų ir stiebų varomas spiritas. Meksikiečiai valgo apkeptus agavų stiebus, taip pat žalią arba virtą rūgštoką lapų minkštimą. Agavų dyglius jie naudoja kaip ylas, vinis ir segtukus. Iš pluošto gaminamas tvirtas špagatas, virvės, lynai, tinklai, krepšiai. Jis labai tinka lasams, lapų minkštimas – muilui gaminti. Išdžiovintais lapais dengiami stogai, tveriamos tvoros.

Botaniniu požiūriu, agavos – stambūs žoliniai augalai, kurių stiebai trumpi arba visai neišsivystę. Lapai pilkai žali, 1-2.5 m ilgio, sultingi, standūs, dygliuoti, skrotelėje. Agavos neteisingai vadinamos šimtamečiais augalais, nes iš tikrųjų tėvynėje žydi sulaukusios 8-12, o namuose (oranžerijose, žiemos soduose) – 20-30 metų (kitais duomenimis – 10-20 m.). Po žydėjimo antžeminė dalis per metus sunyksta, o paskui vėl atauga iš šakniastiebių.

Žydi tik kartą gyvenime (tai monokarpiniai augalai). Iš didelių mėsingų pamatinių lapų skrotelės užauga 8-12 m aukščio žiedynkotis. Žiedai stambūs, 7-9 cm, balti arba gelsvi, sutelkti į žiedyną (būna 3-5 tūkstančiai žiedų). Paskui subręsta juodos plokščios sėklos, o žiedynkočio pažastyse susiformuoja maži augalėliai, kurie nukritę į žemę įsišaknija.

Kuo indas didesnis, tuo augalai greičiau auga ir būna gražesni. Agavos mėgsta saulėtą vietą, joms tinka pietinės palangės. Vasarą po šalnų geriausia išnešti į lauką, o rudenį prieš šalnas vėl įnešti į vidų. Agavos laistomos saikingai, tręšiama nedaug. Žiemą agavoms ramybės periodas, laikoma šviesiai ir vėsiai, ir beveik nelaistoma. Tinkamiausia temperatūra žiemą – 6-8°C (mažiausiai 5 °C). Jeigu agavos auginamos namuose su centriniu šildymu, žiemą laistoma tiek, kad žemė neperdžiūtų ir nepradėtų raukšlėtis lapai. Dauginama sėklomis ir atžalomis, kurios atskiriamos nuo senojo augalo. Tinka velėninės, lapinės žemės ir smėlio (1:1:0,5) mišinys.

Labiausiai paplitusios amerikinės agavos (Agave americana L.) ir jų veislės baltai ir geltonai dryžuotais lapais. ‘Marginata’ – mažesnė, su grakščiai išlinkusiais lapais, geltona ir baltai juosta pakraščiuose, ‘Mediopicta’ agavų lapai su geltona juosta viduryje, ‘Striata’ – lapai pilkai žali su geltonai ir balta juosta viduryje.

Amerikinės agavos kilusios iš Meksikos drėgnųjų subtropikų. Tai labai stambūs ir ištvermingi augalai, užaugina 30 apie 1-2 m ilgio ir 10-25 cm pločio lapų. Jie tamsiai žali, su pilku vaškiniu apnašu ir aštriais tamsiai rudais dygliais kraštuose. Žiedynkotis 5-12 m aukščio, viršūnėje išsišakoja. Žiedynas – šluotelė, kurioje būna iki 3-5 tūkst. žiedų. Žiedai 7-9 cm ilgio, žalsvai geltoni. Rudenį ir žiemą amerikinės agavos laikomos vėsiai, 6-8°C šilumoje.

Agave americana ‘Marginata‘ lapų kraštus puošia plačios geltonos juostos.

Agave americana ‘Variegata‘ lapų pakraščiai kreminio baltumo.

Agave americana ‘Medio-picta‘ lapų viduriu driekiasi plati, balta su oranžiniu atspalviu juosta.

Kambariuose geriau auginti mažesnių rūšių agavas, kurios neužima daug vietos, bet mėgsta šilumą.

Plaušuotoji agava (Agave filifera) auga Centrinėje Meksikoje. Išaugina 30-50 cm aukščio ir 70 cm pločio rutulišką lapų skrotelę. Lapai siauri, 30 cm ilgio ir 2-3 cm pločio, kieti, su dygliu viršūnėje. Jie blyškiai žali, su 2-3 baltomis siūliškomis linijomis. Žydi gelsvai žaliais žiedais.

Glaustoji agava (Agave stricta) auga pietrytinėje Meksikoje. Sudaro beveik rutulio formos skrotelę iš daug glaustų tiesių lapų. Lapai linijiški, ploni, siauri, 25-30 cm ilgio, kieti ir žali. Žiedynkotis 1-2 m ilgio, žydi vasarą 2 cm dydžio rožiniais žiedais.

Karalienės Viktorijos agava (Agave victoria – reginae) auga Šiaurės ir Vakarų Meksikos akmenuotuose šlaituose, 700-800 m aukštyje. Sudaro iki 50 cm aukščio skroteles. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis. Jie 10-25 cm ilgio ir 3-5 cm pločio, kieti, su dantytu kraštu ir tamsiai rudu dygliu viršūnėje. Žydi vasarą kremiškai baltais žiedais.

Smulkiažiedė agava (Agave parviflora) auga Pietų Arizonoje (JAV), Šiaurės Meksikoje. Jos 15 cm aukščio, 50 cm skersmens. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis ir baltais plonais siūlais pakraštyje, o lapo viršūnėje yra rudas kietas dyglys. Žydi vasarą geltonais 1,5 cm dydžio žiedais.

Siauralapė agava (Agave attenuata) auga Meksikos kalnų šlaituose. Jų stiebas 2 m aukščio ir 10 cm pločio, su orinėmis šaknimis apačioje. Lapai pailgai elipsiški, lygiakraščiai, 70-90 cm ilgio, 25 cm pločio, ploni, minkšti, ryškiai žali, su pilku atspalviu, sutelkti į didelę skrotelę stiebo viršūnėje. Žydi žalsvai baltais žiedais.

Agave bovicornuta, kaip ir Agave americana, kilusi iš Meksikos, bet užauga perpus mažesnė nei pastaroji. Šviesiai žalių vaškinių lapų siauras pakraštys nusagstytas raudonai geltonų spygliukų, o lapo viršūnė užsibaigia raudonu galiniu spygliu. Šis galinis spyglys labai išvaizdus, bet jei namuose yra mažų vaikų, saugiau būtų jį nulaužti.

Agave parryi nėra didelė, bet galiausiai užauga iki 50 cm platumo. Žiedkočiai gali ištįsti iki 5 m, bet tik ne vėsiame klimate. Puikiai atrodo šios rūšies lapai melsvai pilkšvu paviršiumi, ant kurio pasilieka ryškus kitų išsiskleidusių lapų atspaudas. Spygliai šokolado rudumo. Ši rūšis auga kaitriose Jungtinių Valstijų pietvakarių ir kaimyninės Meksikos vietovėse, todėl pilkšvas lapų paviršiaus sluoksnis išlieka tik agavai augant saulėkaitoje.

Melothria (Melotrija)

Melotrijos (Melothria) arba afrikiniai agurkai, dar vadinami mažaisiais agurkais, kilę iš Meksikos ir Pietų Afrikos. Į Europą melotrijų sėklų buvo atvežta 17 amžiuje, ir nuo tada jos mielai auginamos. Lietuvoje retos.

Ši vienmetė daržovė užauga daugiau kaip 3 m ilgio. Jai reikia atramų, kad galėtų kabintis ir lipti aukštyn. Melotrijų žiedai geltoni, vyriški sutelkti po keletą, moteriški pavieniai. Lapai trikampiai, vaisiai 1,5-2,5cm, žalsvai margi, panašūs į arbūziukus. Skonis kaip agurkų, odelė maloniai rūgšti.

Auga labai greitai, tinka apželdinti neišvaizdžius statinius. Geriausiai auga po priedangomis – šiltnamyje ar balkone, taip pat galima sodinti ir lauke prie pietinės sienos. Į lysvę geriau sodinti daigus, kad spėtų subręsti vaisiai.

Afrikinis agurkas sėjamas balandžio pradžioje kambaryje arba šiltnamyje į dėžutes. Tinka daigams skirtas žemių mišinys. Sėklos užberiamos, dėžutės uždengiamos polietilenu ir padedama šiltai. Sudygusioms melotrijoms reikia šviesos – pastatykite ant palangės. Paaugusius daigus išpikiuokite, bet lauke persodinkite tik po šalnų.

Parinkite šiltą pietinę užuovėją prie sienos arba pergolės. Žemę pagerinkite kompostu arba juodžemiu. Kai augalas ima leisti ūsus, pastatomos atramos. Prigyja lengvai ir jau po savaitės ima sparčiai augti. Žemę reikia dažnai supurenti, tik stengtis nepažeisti šaknų.

Jeigu melotrijas auginsite balkone, imkite negilų vazoną, nes šaknys auga žemės paviršiuje. Balkone augalus irgi reikia paremti. Iš pradžių atrodo, kad melotrija neauga, “tupi” vietoje. Iš tikrųjų ji po žeme augina gumbą. Melotrijos auginamos kaip vienmečiai ir daugiamečiai augalai. Rudenį jas galima išrauti ir išmesti, o kitais metais vėl sėti, arba nupjauti lapus, o gumbą per žiemą laikyti rūsyje. Antrametės melotrijos auga vešliau, dera gausiau ir anksčiau.

Tai puikus vijoklinis augalas. Jeigu norite gražių ir vešlių lapų, vasaros pradžioje patręškite trąšomis su daugiau azoto, jeigu vaisių – trąšomis su daugiau fosforo ir kalio. Melotrijų vaisius galima valgyti žalius, tinka marinuoti, raugti ir sūdyti. Ypač skanu, kai į marinatą įberiama aštriųjų pipirų. Pietiniame įstiklintame balkone auginti melotrijas sudėtinga, nes vasarą temperatūra pakyla virš 30°C, oras nevėdinamas, todėl žiedai sterilizuojasi ir nukrenta.

Acalypha (Akalifa)

Karpažolinių šeimos augalas. Acalypha hispida raudonais, nusvirusiais į lapės uodegą panašiais žiedynais (žydi nuo sausio iki gruodžio mėn.).

Kiti augalo vardai: Šeriuotoji labravenė arba Gėlė katino uodega.

Acalypha wilkesiana margalapiai hibridai kartais labai įdomiais spalvų deriniais, tinka kompozicijoms dekoratyviniuose induose.

Pavasaris ir vasara yra intensyvaus augimo ir žy­dėjimo periodas. Persodinti kovo—ba­landžio mėn. j durpinę žemę. Didesnius augalus nugenėti.

Patalpa gana šviesi, užpavėsinta, šilta, vėdinama. Laistyti gausiai, tręšti kas savaitė (2 g/l); nuo rugpjūčio mėn. parinkti saulėtą vietą.

Rudenį ir žiemą ramybės periodas. 15 – 20 °C temperatūroje laistyti atsar­giai. Margalapėms veislėms reikalingas drėgnas oras, kitaip sukasi lapai.

Augančias gėles iki spalio mėn. ir nuo vasario reikia šiek tiek tręšti. Saugoti nuo voratinklinių erkučių ir skydamarių.

Ūgliai gerai įsišaknija šiltoje žemėje. Margalapias gėles genėti pakartotinai, Acalypha hispida iš pradžių negenėti. Gražiai atrodo trys gėlės viename vazone.

Meconopsis (Aguonaitis)

Aguonaičiams (Meconopsis) priklauso 45 rūšių vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai augalai mėlynais, geltonais, baltais, rausvais ir kitų spalvų žiedais. Jie labai panašūs į aguonas ir dažnai painiojami. Aguonaičiai kilę iš Azijos – Kinijos, Nepalo, Butano, Indijos, Birmos aukštikalnių, išskyrus “europietį” Meconopsis cambrica.

Sunku atsispirti aguonaičių grožiui – jų sodriai mėlyni, aguonos formos žiedai atrodo labai originaliai. Dažnas susigundo, nusiperka sėklų ir… nusivilia, nes kol jauni šie labai augalai lepūs, ypač mėlynžiedžiai. Jie sunkiai dygsta, sėjinukai būna labai silpni, jautrūs šilumai, drėgmei, sausam orui. Daugiamečių aguonaičių žiedų reikia laukti 2-4 metus, o peržydėję jie kartais ima ir sunyksta! Rusų gėlininkai sako jau išmokę juos auginti. Kai sustiprėję aguonaičiai pagaliau sukrauna žiedus, juos išskina ir neleidžia žydėti dar metelius.

Meconopsis cambrica aguonaičiai plačiai paplitę vakarų Europoje ir dažnai auginami darželiuose. Dar vadinami Velso aguonomis (Welsh poppy) Jų lapai žalsvi, truputį nulinkę. Jie užauga vos 30 cm aukščio. Šios rūšies aguonaičių žiedai ne mėlyni, o geltoni arba oranžiniai. Jų skersmuo paprastai siekia 4-5 cm, žydi nuo birželio iki rugsėjo.

Noteralapis aguonaitis (Meconopsis betonicifolia sin. Meconopsis baileyi) kilę iš Tibeto ir Viršutinės Birmos. Tai žoliniai daugiamečiai augalai. Žiedstiebiai užauga iki 90 cm aukščio, ant kiekvieno būna apie 10 žiedų. Pražysta birželio viduryje ir žydi apie 3 savaites. Vienas žiedelis žydi 5-7 dienas, pirmi būna skaisčiai mėlyni, paskutiniai – beveik alyviniai. Aguonaičių žiedai tik atrodo gležni, jie nebijo vėjo, karščio ir lietaus. Tiesa, per vasaros karščius, kai temperatūra šokteli aukščiau 35°C, pumpurai pradeda džiūti ir neišsiskleidžia.

Subrandinę sėklas aguonaičiai nudžiūsta, vietoje senojo augalo susiformuoja 2-3 naujos skrotelės, jos žiemoja ir kitąmet pražysta. Dažniausiai auginami hibridai ‘Crewson Hybrid’ tamsiai mėlynais, ir ‘Alba’ – baltais žiedais.

Europoje išpopuliarėjo Šeldono aguonaitis (Meconopsis x sheldonii) gauti sukryžminus Meconopsis betonicifolia su Meconopsis grandis . Šeldono aguonaičiai nebijo persodinimo, lengvai dauginasi vegetatyviai, labai atsparūs šalčiui. Užauga iki 1.5 m aukščio, atviroje vietoje reikia paremti.

Meconopsis grandis, Meconopsis quintuplinervia, Meconopsis paniculata ir kiti aguonaičiai retai auginami gėlynuose. Meconopsis grandis auga Tibete, Nepale, Butane. Lapai žalsvi, pailgi. Žiedai nuo sodriai mėlynų iki purpurinių, 10-13 cm skersmens, pasirodo gegužę – birželį. M. quintuplinervia kilę iš Tibeto ir Vakarų Kinijos. Užauga iki 23-30 cm. Plinta šakniastiebiais. Lapai žalsvi, su gelsvais duriančiais plaukeliais. Melsvi arba purpuriniai 5 cm skersmens žiedeliai panašūs į varpelius, svyra. Pražysta gegužę – birželį.

Aguonaičiams parinkite pavėsingą vietą, jie gerai jaučiasi po medžiais. Meconopsis cambrica nereiklūs nei dirvai, nei vietai. Kitus aguonaičius sodinkite į lengvą, derlingą, drėgną, bet gerai drenuotą žemę. Galima pridėti durpių, kaip rododendrams ir hortenzijoms.

Noteralapiai aguonaičiai prieš pražysdami auga ir stiprėja 2-4 metus. Vasarą juos reikia gausiai laistyti. Peržydėjusius žiedus rekomenduojama išskinti, tuomet žydi ilgiau.

Sėklos sėjamos vasarį į dėžutę su durpiniu substratu, neužberiamos. Dėžutės uždengiamos stiklu arba polietileno plėvele ir laikoma šiltoje (apie 20°C), šviesioje ir saulėtoje patalpoje. Sėklos dygsta labai prastai, daigeliai pasirodo po 3 savaičių. Dauguma žūva pritrūkę energijos nusimesti lukštą ir išskleisti lapukus. Dar daugiau sunyksta taip ir nesugebėję įsirausti į žemę. Jiems reikia padėti – atsargiai, su pincetu, sukaišioti šakneles į padarytas duobutes. Po tokios operacijos išgyvena pusė. Po 1.5 mėn. sėjinukai išpikuojami į didesnius vazonėlius. Vėl bent keletas žūva. Noteralapiai aguonaičiai nepakenčia persodinimo, jų šaknų sistema labai jautri.

Išpikuoti daigeliai pamažu pripratinami prie sauso patalpos oro. Gegužės viduryje išnešami į lauką ir pastatomi medžių šešėlyje. Reikia dažnai lieti ir purkšti. Per vasarą žūva dar trečdalis likusių daigelių. Užtat kitus galima drąsiai persodinti į lysvę (apsiniaukusią dieną arba per lietų). Pirmaisiais metais netgi reguliariai laistant ir tręšiant (2-3 kartus per sezoną silpnu kompleksinių trąšų tirpalu), aguonaičiai auga labai lėtai. Prieš žiemą mažutės skrotelės visai sunyksta, bet jas vis tiek reikia mulčiuoti sausais lapais. Antraisiais metais aguonaičiai auga greičiau. “Nosį” iškiša jau balandį, šalnos jiems nebaisios. Sėjinukai pražysta trečiaisiais metais.

Adonis (Adonis)

Gėlė Adonis (Adonis L.) – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos vienmečiai ar daugiamečiai žoliniai šakniastiebiniai augalai. Gentis pavadinta graikų mitologinio gražuolio, Afroditės mylimojo Adonio vardu. Pagal padavimą, iš Adonio kraujo, nužudyto per medžioklę, išaugo nepaprastai gražūs raudoni žiedai.

Europoje ir Azijoje auga 20 rūšių adonių. Genties augalai skirstomi į dvi sekcijas: Adonia DC. (10 vienmečių rūšių) ir Coniligo DC. (daugiametės rūšys).

Lietuvoje auginami šie vienmečiai adoniai.

Vasarinis Adonis (Adonis aestivalis L.) kilę iš Vidurio bei Pietų Europos ir Azijos. Anksčiau savaime augo Vidurio Europos javų pasėliuose kaip piktžolė, dabar pasitaiko retai.

Užauga 25-50 cm aukščio. Stiebas stačias, šakotas, lygus ir plikas. Lapai 3-4 kartus plunksniškai suskaldyti, su linijiškais lygiakraščiais arba triskiaučiais lapeliais. Apatiniai lapai kotuoti, viršutiniai bekočiai. Žiedai viršūniniai, pavieniai, 15-35 mm pločio. Vainiklapiai 6-8, du kartus ilgesni už taurėlapius, atvirkščiai kiaušiniški, raudoni su juodomis dėmėmis pagrinde. Rečiau auginami citrininiai adoniai (Adonis aestivalis var. citriodora) smulkesniais, apie 2 cm skersmens, citriniškai geltonais žiedais.

Vasariniai adoniai žydi gegužės-birželio mėn. Vaisiukai – raukšlėti riešutėliai prie pailgo, cilindriško žiedsosčio, nuo kurio lengvai atsiskiria. Sėklos prinoksta birželio-liepos mėn.

Vienmetis arba rudeninis adonis (Adonis annua L. sin. Adonis autumnalis L.) plačiai paplitęs Pietų Europoje, kaip dekoratyvinis augalas auginamas nuo XVII a. Panašūs į vasarinius adonius, nelygu augimo sąlygos, užauga 15 – 25 cm. Stiebai statūs, mažai šakoti. Apatiniai ir viduriniai lapai kotuoti, viršutiniai bekočiai, 3-4 kartus plunksniškai suskaldyti. Žiedai tamsiai raudoni su juoda dėme pamate. Žydi liepos-rugpjūčio mėn. Sėklos subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn.

Švytintieji adoniai (Adonis aleppica Boiss.) užauga iki 20-25 cm, žiedai stambūs, 4-7 cm dydžio, tamsiai raudoni, blizgantys. Nelygu, kada pasėti, žydi balandį arba gegužės-rugpjūčio mėn.

Adoniai mėgsta saulėtą vietą, kalkingą, purią dirvą. Nepakenčia persodinimo. Dauginami sėklomis, kurios sėjamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį į nuolatinę vietą. Rudenį sėklos geriau sudygsta, augalai būna tvirtesni, anksčiau žydi. Pavasarį reikėtų sėti balandžio pabaigoje (vėliausiai gegužės mėn. pirmoje pusėje), kai dirva dar šalta (apie 10 C). Senesnes sėklas apie 20 val. Pamirkykite kalio permanganato tirpale. Sudygsta per 2-3 savaites, sausoje dirvoje – gerokai ilgiau.

Adonius galima sėti eilutėmis (eilutės kas 20-25 cm) arba padrikai. Daigeliai išretinami 10-15 cm atstumais. Dar vienas sėjos būdas: eilutėse kas 10 cm daromos duobutės, į kurias beriama po 3-5 sėklas. Daigai išretinami, paliekamas vienas tvirčiausias. Labai dažnai adoniai užsisėja patys.

Žydi ilgai ir gausiai iki vėlyvo rudens. Tai gražūs ir nereiklūs vienmečiai augalai, kuriems nereikia ypatingos priežiūros, bet Lietuvoje auginami retokai.

Adoniai tinka vienmečių gėlių gėlynuose, lysvelėse, alpinariumuose, žydinčiose pievelėse. Žiedus galima skinti. Skinami vos nusispalvinę pumpurai, kurie pamerkti išsiskleidžia ir žydi apie tris dienas ir ilgiau.

Adoniai turi širdį veikiančių glikozidų (adonino, adonitoksino, cimarino), todėl naudojami medicinoje (ypač daugiamečiai). Kaip ir kiti vėdryninių šeimos augalai, turi alkaloidų ir yra nuodingi.

Acaena (Acena)

Gamtoje natūraliai auga apie 100 rūšių acenų. Jos labiausiai paplitusios pietiniame pusrutulyje, ypač Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Tasmanijos saloje, taip pat Meksikoje ir Pietų Amerikoje. Tai žeme besidriekiantys 10-30 cm aukščio puskrūmiai arba daugiamečiai žoliniai augalai sumedėjusiais ūgliais ir žiemojančiais lapais. Daug šakotų ūglių augdami susipina ir sudaro tankų kilimą. Acenų žiedeliai sutelkti smulkiuose (8-10 mm) rutulio formos žiedynuose. Jie panašūs į adatų prismaigstytus kamuoliukus, bet “adatos” minkštos ir plonos. Žiedynai iškyla apie 5-30 cm virš lapų. Žydi nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens.

Acenos Lietuvoje nėra populiarios, tai palyginti naujas augalas, bet kartais jų galima nusipirkti prekybos aikštelėse ir mugėse. Šie augalai verti dėmesio dėl savo gražių lapų. Šliaužiantys stiebai lengvai įsišaknija ir acenos netrukus suauga į kilimą.

Pas mus dažniausiai auginamos smulkialapės ir apskritalapės acenos, o užsienyje žavimasi Acaena innermis ‘Purpurea’ puikais žalsvai purpuriniais lapais. Gali būti, kad greitai jų atveš ir pas mus.

Smulkialapė acena (Acaena microphylla) lapai apvalūs, rusvai rudi, dantytu pakraščiu. Ūgliai ilgi (60-65 cm), jie šakojasi ir persipina, todėl labai greitai suformuoja žemą tankų kilimą. Lapai žiemoja po sniegu. Žiedynai labai smulkūs (iki 1 cm), su ilgomis minkštomis “adatėlėmis”, apdulkinti pasidaro tamsiai rudi. Žydi liepos – rugsėjo mėn. Besniegę šaltą žiemą gali iššąlti, todėl rudenį uždengiama eglišakėmis. Po storu sniego sluoksniu dažnai iššunta, bet pavasarį pažeistus ūglius greitai pakeičia nauji.

Gėlynuose dažniausiai auginamos ‘New Zealand Bur’, ‘Bidibidi’ ir ‘Kupferteppich’ (išvertus reiškia “medaus kilimas”). ‘Kupferteppich’ acenų lapai pilkšvai raudoni, o žiedynai stambūs, adatėlės ilgos ir ryškiai avietinės.

Apskritalapės acenos (Acaena ovalifolia) sumedėję ūgliai labai ilgi (iki 1 m), dažniausiai išsišakoję tik prie kero pamato. Lapukai didesni, ovalūs ir stambiai dantyti. Jie šviesiai žali be metalo atspalvio.

Acenos gerai auga saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje, bet pavėsyje ūgliai ištįsta ir kilime atsiranda “skylių”. Joms patinka derlinga, drėgna žemė, bet nepakenčia nei stovinčio vandens, nei sausos dirvos. Drėgmės perteklius ypač kenkia žiemą.

Dažniausiai dauginama sėklomis arba stiebo auginiais. Sėjama pavasarį į daigyną arba dėžutes lauke. Paaugę sėjinukai išpikiuojami. Vasaros pabaigoje susiformuoja nedideli kupsteliai, kurie visai neblogai peržiemoja po sniegu. Jeigu sniego nėra, užklojama švariais sausais lapais, eglišakėmis, storai mulčiuojama durpėmis.

Acenas paprasta padauginti stiebo auginiais. Stiebai suformuoja daug orinių šaknelių, kurios įsišaknija vos palietusios drėgną žemę. 12-15 cm ilgio auginiai pjaunami vasaros pradžioje, būtinai su pernykščio, jau sumedėjusio stiebo dalimi. Jeigu sausa, reikia laistyti ir purkšti.

Acenas tinka auginti vietoje pievelės, jeigu nebus mindoma, galima užpildyti tuščius tarpus grįstuose takeliuose. Jos gražiai dera su viržiais, spygliuočiais ir svogūninėmis gėlėmis (tulpėmis, narcizais, hiacintais). Acenos dažnai sodinamos prie alpinariumų, jos puikiai jaučiasi vazonuose.

Agapanthus (Agapantas)

Visžalė lelijinių šeimos gėlė kilusi iš Pietų Afrikos. Auginama kambariuose, so­de ir terasoje. Augti pradeda pavasarį. Tada pašalinami nudžiūvę lapai. Kas antri metai kovo mėn. persodinti į sunkią, molingą, trąšią žemę. Indo dugne (geriausia auginti mediniame kubile) kloti drenažo sluoksnį iš vazono šukių ar žvyro. Tinka šviesi, šilta vieta. Laistyti iš pradžių saikingai, vėliau gausiai. Gegužės pabaigoje išnešti į lauką ir pastatyti saulėtoje užuovėjoje. Laistyti gausiai, tręšti kas savaitę (2—3 g/l). Žydi liepos—rugsėjo mėn.; žiedai mėlyni ar balti, susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Rūpestingai prižiūrėti iki žydėjimo pabaigos. Ramybės periodu, rudenį ir žiemą, nebetręšti, mažiau laistyti. Prieš pirmąsias šalnas perkelti į vėsią (apie 5°C), šiek tiek apšviestą patalpą, laistyti kas 3—6 savaitės, laikyti gana sausai. Dauginamas šaknų dalimis kovo mėn. Kad šaknys nepradėtų pūti, žaizdas pabarstyti medžio anglies milteliais.