Jie paplitę Afrikoje, Madagaskare, Indijoje, Tailande,
Vietname, Kinijoje, Malaizijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje, Borneo
saloje ir Filipinuose. Vietiniai žmonės juos vadina lavonų gėlėmis arba velnio
liežuviais, nes didžiuliai žiedai dvokia pašvinkusia mėsa. Iš tikrųjų bjaurus
kvapas būna vos 1-3 dienas, o augalas vertas, kad pakentėtumėte.
Amorfofalų šakniagumbiai auga labai greitai, per metus
beveik dvigubai. Pavyzdžiui, suaugę Amorphophallus konjac šakniagumbiai būna
žmogaus galvos dydžio, o gigantiškųjų amorfofalų (A.titanum) – net 45 cm
skersmens. Gigantiškieji amorfofaliai dažniausiai auginami tik botanikos
soduose, jų žiedkotis siekia 3 – 4.8, apyžiedis – 1 -1.2, o burbuolė – beveik
1.8 metrus.
Amorfofalų šakniagumbiai paprastai užaugina po vieną lapą
ant aukšto lapkočio. Lapai ir lapkočiai būna įvairiai išmarginti. Rudenį lapas
sunyksta ir augalas keletą mėnesių ilsisi. Tuomet šakniagumbį galima išimti iš
vazono. Pavasarį jis (net nepasodintas) užaugina aukštą pliką žiedkotį su
didžiuliu žiedu, kuris panašus į papėdlapių arba kalijų žiedus. Jo didžiulę
spalvotą burbuolę dengia neišvaizdus, arba atvirkščiai (nelygu rūšis) – labai
ryškus ir puošnus apyžiedis. Burbuolėje atskirai išsidėstę vyriški ir moteriški
žiedai.
Kaip jau minėjome, amorfofalių žiedai skleidžia nemalonų
kvapą. Jiems peržydėjus, užauga lapai. Įdomu, kad subrendusių lapų
išsišakojime, kur baigiasi lapkotis, rudenį susiformuoja nauji svogūnėliai. Per
žiemą jie miega, o pavasarį pasodinami į puveningą, drėgną žemę. Jauni
šakniagumbiai auga ypač greitai, kasmet jiems reikia dvigubai didesnio vazono.
Amorfofaliai mėgsta drėgmę ir pavėsį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą