Achimenes (Achimenė)

Pavasari gėlių parduotuvių prekystaliai būna nustatyti spalvingomis achimenės mišrūnėmis.

Akys raibsta nuo gražių raudonų, rožinių ir purpurinių žiedų.

Pasirinkite jums labiausiai patinkančią spalvą, nes visų achimenių priežiūra vienoda. Pastatykite gėlę šviesioje vietoje, bet tik ne tiesioginės saulės šviesoje.

Iš Amerikos atogrąžų kilusi achimenė mėgsta šilumą. Augimo sezonu tolygiai laistykite kūno temperatūros vandeniu, pasirūpinkite, kad šaknų gumulėlis niekad neišdžiūtų.

Achimenių purkšti negalima, bet oras turi būti kuo drėgnesnis. Sezono pabaigoje lapai žūva, ir dažnai achimenės išmetamos lauk, pamanius, jog augalas nebegyvas. Tačiau taip tik prasideda žiemos ramybės periodas.

Daugiau nebelaistykite, pastatykite vazoną kur nors vėsioje (temperatūra neturi nukristi žemiau 10 °C), gal net tamsioje vietoje.

Pavasarį, kai augimo kūgeliai pradeda rodyti gyvybės ženklus, šakniastiebius galima persodinti į šviežią žemę. Tuo metu galima padalyti šaknų gumulėlį. Palengva gėlę vis gausiau laistykite, atneškite vazoną į šviesią, drėgną vietą, ir achimenė vėl žydės.

Achimenė – gražus, vasarą žydintis gesnerinių šei­mos augalas, kilęs iš šiltosios Centrinės Afrikos.

Ypač puošnios didžiažiedės veislės ryškiai raudonais ar violetiniais žiedais. Žydi vasarą.

Gėlė laikoma kamba­ryje ant palangės šviesioje vietoje, saugoma nuo vidurdienio saulės ir skersvėjų.

Gausiai laistyti kas antrą dieną. Jei žemė nuolat drėgna – gelsta lapai.

Dažnai tręšti. Ramybės periodas rudenį ir žiemą. Tuo laiku mažiau lais­tyti, netręšti, laikyti 10—12 laipsnių tempe­ratūroje, gana sausoje ir tamsioje vie­toje.

Pavasarį augimo periodas.

Vasario mėn. išpurenti žemės gniužulą. Iš šak­nų raizginio išimti 6—8 maždaug 5 cm ilgio gumbiškus šakniastiebius ir po vieną pasodinti 2 cm gylyje į vidutinio sunkumo gėlių žemę.

Vieta turi būti šviesi, apsaugota nuo tiesioginių sau­lės spindulių, 20—22 °C temperatūros, oras drėgnas.

· Laistyti kaskart gausiau, nuo gegužės mėn. tręšti kas savaitę (2 g/l);

· Iki pradės žydėti, nepajudinti iš vietos, laikyti stabiliai;

· Vėdinimu laipsniškai grūdinti;

· Saugoti nuo ama­rų;

Dauginama gumbiškai sustorėjusiais šakniastiebiais vasario—kovo mėn. arba nežydinčiomis šoninėmis šakelėmis rug­pjūčio mėn.

Amaranthus (Burnotis)

Burnočiai – amarantinių (Amaranthaceae) šeimos vienmečiai, rečiau daugiamečiai žoliniai augalai, kilę iš Amerikos, Afrikos ir Azijos tropikų ir subtropikų. Genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių a – ne, ir maraino – nuvysti (augalo apyžiedis kaip sausa odelė, todėl nevysta). Žinoma 90 rūšių burnočių, paplitusių visame pasaulyje, išskyrus šalto klimato sritis. Daugelis iš jų yra piktžolės. Kaip kultūriniai augalai keleto rūšių burnočiai auginami nuo XVI a. ir naudojami maistui.

Uodeguotasis burnotis (Amaranthus caudatus L.) – vienmetis 100-150 cm aukščio augalas, kilęs iš tropinių Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos sričių. Stiebas mėsingas, stačias, šiek tiek šakotas, vagotas, plaukuotas.

Lapai ilgakočiai, stambūs, pailgai kiaušiniški, nelygu veislė žali arba purpuriniai. Žiedai smulkūs, tamsiai raudoni, avietiniai arba šviesiai žali, sutelkti menturiuose, kurie sudaro ilgas, svyrančias sudėtines kekes. Vaisius – maža, elipsiška, vienasėklė dėžutė. Sėklos tamsiai rudos arba juodos, juodos, blizgančios, daigios net 5-6 metai. Tinka sodinti grupėmis, pavieniui, lysvelėse, skinti. Žemaūgių veislių burnočius galima auginti vazonuose, gėlinėse. Žiedynai džiovinami sausoms puokštėms, nors praranda spalvą. Jie pjaunami, kai sėklos dar nepradėjusios nokti. Dažiau auginami ‘Atropurpureus’ (60-100 cm aukščio, purpuriniais lapais, raudonais žiedais) ir ‘Viridis’ (60-80 cm aukščio, žalsvais žiedais) veislių uodeguotieji burnočiai.

Šluotinis burnotis (Amaranthus paniculatus L., sin. Amaranthus hibridus L. , Amaranthus hypochondriaeus L.) savaime daugelyje žemynų auga kaip piktžolė.

Rūšis turi daug hibridinių sodinių formų ir veislių. Tai vienmetis, 20-120 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, šakotas, raudonas, rečiau žalias, mėsingas. Lapai ilgakočiai, pailgai elipsiški arba rombiškai kiaušiniški, viršūniniai smailūs. Žiedai susitelkę į stačias varpiškas šluoteles, purpuriškai raudoni, rečiau žali. Sėklos tamsiai rudos, kartais rausvos, blizgančios. Lietuvoje labai paplitę, pasitaiko sulaukėjusių.

Labiausiai vertinami žemaūgiai šluotiniai burnočiai tamsiai purpuriniais lapais. Tinka sodinti grupėmis, lysvelėse, skinti, žiedynai džiovinami. Žemaūgės formos tinka apvadams.

Trispalvis burnotis (Amaranthus tricolor L., sin. Amaranthus melancholicus L., Amaranthus gangeticus L.) užauga iki 130 cm. Lapai ovalūs, elipsiški, žali, purpuriniai, dažnai būna dvispalviai arba trispalviai, labai puošnūs.

‘Splendens‘ veislės burnočių apatiniai lapai ryškiai raudoni, viršutiniai – šviesiai raudoni, ‘Molten fire‘ – rudai raudoni, kaštoniniai, prie gyslų šviesesni, ‘Joseph’s Coat’ – viršutiniai ryškiai tamsiai raudoni, apatiniai – šokoladiniai, geltoni ir žali. ‘Illumination‘ burnočių viršutiniai lapai skaisčiai raudoni, apatiniai žali, šokoladiniai, ‘Flaming Fountain‘ lapai ryškiai raudoni, raudoni, bronziniai.

Dažnai auginami gluosnialapiai trispalviai burnočiai (Amaranthus tricolor L. var. salicifolius (Veitch) Thell.) – apie 80 cm aukščio, piramidiški, lapai lancetiški, linijiški, nusvirę, dažnai raukšlėti, bronziniai, išmarginti skaisčiai raudonai ir žaliai.

Burnočiai dauginami daigais arba sėjami tiesiai į nuolatinę vietą. Daigams sėklos kovo-balandžio mėn. sėjamos į inspektus arba vazonėlius, sudygsta per 6-8 dienas. Gegužės pabaigoje sėjinukai sodinami į gėlyną 20-40 cm atstumais. Tiesiai į lysvę sėjama gegužės mėn., sudygsta dažniausiai jau po šalnų. Pražysta per 2,5-3 mėn. po sėjos.

Burnočiai dažnai pasisėja patys. Kad augtų žemesni ir gausiai šakotųsi, nugnybiamos viršūnėlės. Gerai auga lengvoje, trąšioje dirvoje, saulėtoje vietoje. Augalai jautrūs šalnoms, mėgsta drėgmę. Daigus kartais pažeidžia diegavirtė, mozaikos, gumbiniai nematodai ir amarai.

Nierembergia (Nyrenbergija)

Pasėta gėlė nyrenbergija (Nierembergia) tais pačiais metais išauga į krūmelį. Nuo vasaros vidurio ji gausiai žydi mėlynai violetiniais žiedais. Vasarą ją galima laikyti sode, užuovėjoje nes vėjas jai kenkia.

Šis bulvinių šeimos (kuriai priklauso ir valgomoji bulvė) augalas geriau auga vazone. Sėkite kovo-balandžio mėnesiais. Gėlės daigelius persodinkite į purią žemę, iš kurios lengvai išteka vanduo.

Krūmeliai pradeda žydėti birželio pabaigoje. Vasarą ir iki sezono pabaigos laistykite ir tręškite vidutiniškai, laikykite saulėtoje vietoje. Nierembergia hippomanica violacea porūšio lapai gerokai didesni, o žiedai labiau violetiniai.

Amorphophallus (Amorfofalas)

Tropinė gėlė Amorfofalas (Amorphophallus) dar žinoma kaip lavongėlė priskiriama šeimai, kuriai priklauso daugiau kaip 170 rūšių tropinio klimato augalų.

Jie paplitę Afrikoje, Madagaskare, Indijoje, Tailande, Vietname, Kinijoje, Malaizijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje, Borneo saloje ir Filipinuose. Vietiniai žmonės juos vadina lavonų gėlėmis arba velnio liežuviais, nes didžiuliai žiedai dvokia pašvinkusia mėsa. Iš tikrųjų bjaurus kvapas būna vos 1-3 dienas, o augalas vertas, kad pakentėtumėte.

Amorfofalų šakniagumbiai auga labai greitai, per metus beveik dvigubai. Pavyzdžiui, suaugę Amorphophallus konjac šakniagumbiai būna žmogaus galvos dydžio, o gigantiškųjų amorfofalų (A.titanum) – net 45 cm skersmens. Gigantiškieji amorfofaliai dažniausiai auginami tik botanikos soduose, jų žiedkotis siekia 3 – 4.8, apyžiedis – 1 -1.2, o burbuolė – beveik 1.8 metrus.

Amorfofalų šakniagumbiai paprastai užaugina po vieną lapą ant aukšto lapkočio. Lapai ir lapkočiai būna įvairiai išmarginti. Rudenį lapas sunyksta ir augalas keletą mėnesių ilsisi. Tuomet šakniagumbį galima išimti iš vazono. Pavasarį jis (net nepasodintas) užaugina aukštą pliką žiedkotį su didžiuliu žiedu, kuris panašus į papėdlapių arba kalijų žiedus. Jo didžiulę spalvotą burbuolę dengia neišvaizdus, arba atvirkščiai (nelygu rūšis) – labai ryškus ir puošnus apyžiedis. Burbuolėje atskirai išsidėstę vyriški ir moteriški žiedai.

Kaip jau minėjome, amorfofalių žiedai skleidžia nemalonų kvapą. Jiems peržydėjus, užauga lapai. Įdomu, kad subrendusių lapų išsišakojime, kur baigiasi lapkotis, rudenį susiformuoja nauji svogūnėliai. Per žiemą jie miega, o pavasarį pasodinami į puveningą, drėgną žemę. Jauni šakniagumbiai auga ypač greitai, kasmet jiems reikia dvigubai didesnio vazono. Amorfofaliai mėgsta drėgmę ir pavėsį.

Cuphea (Kuprutė)

Šios iš pirmo žvilgsnio labai trapios gėlytės mažais žiedeliais ir siaurais lapeliais labai populiarios užsienyje. Jos ypač tinka balkonams papuošti ir sodinamos kartu su kitomis gėlėmis mišriuose gėlynėliuose. Auga tankiu kupsteliu, kurį vasarą beveik uždengia smulkūs žiedeliai. Pas mus dažniausiai auginamos kaip vienmetės balkoninės gėlės arba daugiametės kambarinės, kurios vasarą išnešamos į lauką. Šiai rūšiai priskiriamos gėlės Lietuvoje vadinamos kuprute arba kitaip – kupėja.

Paprastoji kuprutė (Cuphea hyssopifolia) kilusi iš Meksikos ir Gvatemalos. Joms patinka šiluma, bet pakenčia ir lietingą vėjuotą orą. Auga tankiu kupsteliu (iki 50 cm) ir tinka auginti vazonuose terasoje arba balkone. Šias kuprutes labai lengva padauginti auginiais (3 mėn. prieš persodinimą į lovelius). Žiedeliai smulkūs, bet jų labai daug, balti, rausvo, alyviniai ar melsvi. Tinka pietiniams ir pietvakariniams balkonams, lauke statoma šilčiausioje vietoje. Žydi visą vasarą iki šalnų. Rudenį peržydėję kerai išmetami arba laikomi per žiemą vėsiai (5-15°C), o pavasarį padauginama auginiais.

Siauralapė kuprutė (Cuphea lanceolata) auga greitai, labai tinka apvadams. Žiedai tamsiai alyviniai, vamzdelio formos, iki 3 cm ilgio. Jie sutelkti vienpusiuose retuose žiedynuose. Žydi nuo liepos pabaigos iki šalnų. Užauga 70-90 cm aukščio, stiebus puošia purpuriniai minkšti plaukeliai. Lapai lanceto formos, šviesiai žali.

Ilgažiedė kuprutė (Cuphea ignea) auga aukštoku nelabai tankiu krūmeliu. Žiedai vamzdelio formos, ryškiai raudoni su balta dėme ir violetinėmis žiotimis. Gražiai atrodo pasodintos gėlynuose arba vazonuose, dažnai auginamos namuose kaip daugiametis kambarinis augalas. Į lauką išnešama tik birželio pradžioje, nes labai bijo šalnų. Saulėkaitoje reikia gausiai laistyti, o geriausia sodinti pusiau pavėsyje. Sėjama kovo – balandžio mėn. į dėžutes, sudygsta per 7-10 dienų, pražysta po 3 mėn.

Gulsčioji kuprutė (Cuphea procumbens) užauga iki 40 cm. Jų ūgliai labai ilgi, prie pamato stipriai šakojasi ir plinta pažeme. Lapai tamsiai žali, žiedeliai alyviniai, kartais rausvi arba balti. Žydi nuo liepos vidurio. Sėklos sėjamos kovo – balandžio mėn. į dėžutes (pražysta birželio pabaigoje) arba į lysvę gegužės pabaigoje (pražysta rugpjūtį). Labai tinka apvadams, kaip kiliminis augalas tuštiems ploteliams gėlyne greitai apžledinti.

Visos kuprutės mėgsta šilumą ir šviesą, pakenčia sausrą. Geriausiai auga derlingoje, drėgnoje ir lengvoje žemėje. Tinka sodinti loveliuose, kabančiuose krepšiuose, papuošti atramines sieneles ir apvadus.

Balzaminės, kekinės, siauralapės, vaistinės ir kai kurios kitos kuprutės užsienyje plačiai auginamos dėl vaistinių savybių, labai vertinamas jų eterinis aliejus.

Lantana (Lantana)

Gėlė Lantana (Lantana) priklauso verbeninių šeimai, jų žiedai tikrai primena verbenas. Pietų bei Šiaurės Amerikos tropikuose ir subtropikuose natūraliai auga per 50 rūšių lantanų – tai visžalės žolės, krūmai ir medžiai. Namuose dažniausiai auginami Lantana camara hibridai ir atmainos. Jie paprastai auga krūmu, bet nesunku suformuoti medelį.

Medelio formos lantanos netgi populiaresnės, jos labai gražios. Lapai nedideli, šiurkštūs, žiedai kvapūs ir medingi, traukia vabzdžius, įvairių spalvų, dažnai dvispalviai ir trispalviai. Jie sutelkti skėčio formos žiedynuose, skleidžiasi paeiliui nuo krašto į vidurį, be to, keičia spalvą (dažniausiai tamsėja) – šviesiai gelsvi tampa rožiniais, o oranžiniai paraudonuoja.

Lantanos sodinamos į derlingą, orui ir vandeniui laidžią žemę, tinka kompostinės žemės ir durpių mišinys, vidutinio sunkumo bedurpiai, kambarinėms gėlėms skirti substratai. Žemė visuomet turi būti drėgna, bet neužmirkusi, nes šios gėlės nepakenčia kraštutinumų. Tręšiama kartą per 1-2 savaites kompleksinėmis žydinčioms gėlėms skirtomis trąšomis. Rudenį prieš šalnas ūgliai trečdaliu patrumpinami ir lantanos pernešamos į šviesią vėsią patalpą (4-10°C). Žiemą laistoma saikingai. Sausio pabaigoje arba vasarį, kai pradeda augti nauji ūgliai, lantanas vėl galima pernešti į šiltą patalpą.

Ūgliukų viršūnės nugnybiamos, kad geriau šakotųsi. Į dirvą persodinamos arba į balkoną išnešamos gegužės pabaigoje, po šalnų. Stipriai atšalus orams, lantanos numeta lapus, o paskui vėl atželia. Neišskynus peržydėjusių žiedų, vasaros pabaigoje prinoksta pipiro dydžio sėklytės, o prinokusios nubyra. Peržydėjusius žiedus geriau išskinti, kad greičiau augtų nauji.

Lengviausia lantanas dauginti auginiais. Vasario-kovo mėn. jauni 8-10 cm ilgio ūgliai sodinamos į smėlio ir durpių mišinį (1:1) arba pamerkiamos į vandenį, uždengiamos plėvele ir laikoma 20°C šilumoje. Po 3-4 savaičių temperatūra po truputį sumažinama iki 12°C, kad daigai neištįstų. Jauni augaliukai pražysta tais pačiais metais. Žiemos sode lantanos žydi visus metus.

Sode medingas ir kvapnias gėles lanko patys gražiausi drugiai, balkone aplink nuolat zyzia pulkai įvairiausių vabzdžių, tačiau, deja, neaplenkia ir kenkėjai. Ypač puola amarai, baltasparniai, skydamariai. Joms patinka saulė, bet nuo tiesioginės saulės kartais pagelsta lapai.

Rodgersia (Rodžersija)

Rodžersija (Rodgersia) – tai uolaskėlinių (Saxifragaceae Juss.) šeimos daugiametis, šakniastiebinis augalas. Gentyje žinomos 5 rūšys. Lietuvoje šie augalai auginami tik kaip dekoratyviniai augalai gėlynuose ir parkuose. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvoje dažniausiai auginamos šios rodžersijų rūšys: kaštonlapė rodžersija (Rodgersia aesculifolia Batalin), kiek rečiau ‒ korėjinė rodžersija (Rodgersia podophylla A. Gray), plunksnalapė rodžersija (Rodgersia pinnata Franch.) ir šeivamedinė rodžersija (Rodgersia sambucifolia Hemsl.), bei selekcininkų sukurtos veislės.

Rodžersijos paplitusios Rytų Azijoje: Japonijoje, Korėjoje, Nepale, Tibete, Himalajuose. Auga kalnuotose miškingose vietovėse, uolėtų kalnų šlaituose, alpinėse pievose, palei upelių pakrantes.

Rodžersijos geriausiai auga pusiau paunksmėje po medžiais, drėgname, puveningame dirvožemyje, be to, puikiai toleruoja pusiau ūksmingas ir ūksmingas vietas. Mėgsta, kad žemė būtų drėgna, tačiau nepakenčia užsistovėjusio pavasarinio vandens. Šie augalai sunkiai ištveria saulėkaitą, todėl auginant saulėtose vietose yra gausiai laistomi. Vietą parinkti vertėtų atsakingai, nes augalas ilgaamžis ir prireiks ne vienerių metų, kad jis suvešėtų. Gražiai atrodo šalia vandens telkinių.

Priežiūra minimali – svarbu aplink augalą supurenti žemę, nuravėti piktžolės, laistyti reikia retai, tik sausrų metu. Optimaliomis sąlygomis rodžersijos suformuos tankią koloniją, todėl priežiūra taps dar minimalesnė. Augalai ilgaamžiai, vienoje vietoje gali augti iki 15 metų ir ilgiau. Rodžersijos prisitaikiusios augti miškingose vietovėse, todėl prieš žiemą derėtų apiberti lapais, nes senesnių augalų šakniastiebiai iškyla į žemės paviršių ir gali nušalti, jei pasitaikytų besniegė žiema.