Bellevalia (Belevalija)

Belevalija (lot. Bellevalia) – žydrėms labai artima gentis. Išoriškai augalai panašūs, tačiau nuo žydrių skirasi žiedų forma.

Pastebėsite, jog belevalijų žiedai primena kampuotus varpelius. Jų žiedynai būna dažniausiai žydrėms nebūdingų atspalvių (gelsvai žalsvi, mėlynai rudi, labai tamsiai violetiniai). Gamtoje belevalijos auga gerokai sunkesniuose dirvožemiuose negu žydrės, todėl gėlynuose visuomet gerai jaučiasi.

Dažniausiai gėlininkai augina tankiažiedę belevaliją (žiedai labai tamsiai violetiniai), rečiau balsvai violetinę romėniškąją (Bellevalia romana). Abidvi rūšys stambios, gausiai žydi. Nors romėniškoji belevalija vegetatyviai beveik nesidaugina, ją visai nesunku padauginti sėklomis, neretai ir pati pasisėja.

Aubretė

Gėlė Aubretė – bastutinių (Brassicaceae Burnett) šeimos daugiametė, šakniastiebė, visžalė, kiliminė, žemaūgė, 8-20 cm aukščio gėlė. Lapai ovalūs, dantyti, smulkūs, pilkai žali. Žiedai maži, įvairių spalvų ir atspalvių – nuo raudonos iki mėlynos; žiedynas kekiškas. Žydi gegužės-birželio mėn., gausiai ir ilgai, iki 30-50 dienų. Vaisius – ankštarėlė; sėklos plokščios, rudos, bręsta pamažėle, sunkiai surenkamos. Aubretė paplitusi Europos Rytuose ir Mažojoje Azijoje, nuo pietinės Italijos iki Irano. Gentyje 12 rūšių. Lietuvoje visuomeniniuose želdiniuose reta gėlė, tačiau daug kur auginama individualiuose sodybose gėlininkų mėgėjų ir kolektyviniuose soduose. Dekoratyvi ir peržydėjusi. Visžalė, atspari žiemai.

Rūšys dažnai kryžminasi tarpusavyje. Gėlininkai rūšių ir veislių neizoliuoja, todėl iš sėklų išaugintios gėlės pražysta įvairiaspalviais žiedais. Apskritai želdiniuose auginamos tik veislės arba įvairiausi tarprūšiniai ir tarpveisliniai hibridai. Juos ir derėtų vadinti hibridinėmis aubretėmis (A. hybrida hort.). Auginama ir introdukuotų rūšių, kurios pasižymi dekoratyvumu.

Įvairios veislės skiriasi žiedų spalva, atspalviais, lydėjimo gausumu (tai priklauso nuo kero amžiaus), augimo intensyvumu ir atsparumu žiemos šalčiams. Pavyzdžiui, veislės ‘Hubert‘ žiedai violetiniai, pilnaviduriai, ‘Barker’s Double’ – raudoni, pilnaviduriai.

Darželinė aubretė (Rūšis hibridinė) Tai įvairios aubrečių hibridinės formos ir veislės: ‘Blue Emperor’- žiedai dideli, tamsiai violetiniai, mėlyni, žydi ilgai ir išaugina tankų kilimėlį; Carnival- žiedai violetiniai; ‘Dr. Mules’- augalas 10-16 cm aukščio, žiedai tamsiai violetiniai, melsvo atspalvio, aksominiai; ‘Lavendel’-žiedai melsvi; H. Marshall- tamsiai violetiniai; ‘Lobelia’-vešliai auga ir anksti pražysta mėlynais žiedais; Moerheimi- žiedai šviesiai rožiniai; ‘Neuling’-žiedai levandų mėlynumo, keras labai vešlus; ‘Rubinkissen’- žiedai rubino spalvos, iš visų veislių anksčiausiai pražysta (8-10 dienų anksčiau), už kitas 10 dienų ilgiau žydi; Tauricola’-žiedai melsvai violetiniai, kilimėlis tvirtas, tankus, 5 cm aukščio; ‘Vesuv’, ‘Rosenteppich’ ir ‘Rotkoppchen’- veislių žiedai karmino spalvos; ‘Rosenrot’- rožiniai. Aprašytos veislės žydi gausiai, subrandina sėklas, žiemoja nepridengtos, visžalės.

Paprastoji aubretė. Ši rūšis ir jos porūšiai paplitę nuo Balkanų iki Mažosios Azijos (Balkanai, Graikija, Mažoji Azija). Vidurio Europoje kultivuojama nuo 1700 m. Augalas 10-12 cm aukščio. Stiebai ploni, prigulę prie žemės. Lapai pilkai žali, smulkūs, ovalūs, plaukuoti, išauga tankus kilimėlis. Žiedai iki 1.5 cm skersmens, balti, violetiniai, pavieniai arba purios kekės pavidalo žiedynuose. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, 30-40, net iki 60 dienų. Sėklos sunoksta liepos mėnesį. Žiemoja nepridengta, visžalė.

Aubretės yra sausų, smėlėtų, šiltų, atvirų saulėtų vietų augalai. Gerai auga lengvoje, kalkingoje dirvoje. Žemė turi būti trąši, gerai nudrenuota, bet ne sausa. Į sunkią priemolio žemę reikia įterpti kompostinės žemės, smėlio. Labai drėgnose, šlapiose dirvose, taip pat pavėsyje sodinti nepatartina. Iš ūglių neišauga pridėtinės šaknys. Gausiai ir ilgai žydi.

Sodinama anksti pavasarį, 15-25 cm atstumu 1 (1 m2 16 arba 5 kerai). Geriausiai prigyja pasodinti anksti pavasarį. Šių gėlių šaknys silpnos, negiliai pasidriekusios, todėl persodinus ir visą vasarą šias gėles reikia reguliariai laistyti. Kadangi jos jautrios persodinimui, tai kerų nepatartina dalyti (sodinti su visomis šaknimis). Peržydėjusias, taip pat pradedančias džiūti reikia nukarpyti, gėlės bus dekoratyvios visą vegetacijos periodą. Žiemą nereikia pridengti. Alpinariume toje pačioje vietoje (maži ploteliai po 3-10 kerus) nepersodintos auga 20-25 metus. Be to, veislės rožiniais ir raudonais žiedais dažniausiai ne tokios vešlios ir ne taip ilgai toje pačioje vietoje auga. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų pražysta antrą kartą vasaros pabaigoje-rudens pradžioje.

Dauginama sėklomis, žaliaisiais stiebo auginiais ir kero dalimis. Sėklos (2000 jų sveria 1 g) sėjamos rudenį į inspektą arba pavasarį (kovo arba gegužės mėnesiais.) į dėžutes ar į inspektą, arba tiesiog į lysvę. Sudygsta per 7-9 dienas (šiltnamiuose). Sėjinukai pikuojami, birželio mėnesį sodinami į nuolatinę vietą. Jie pražysta kitais metais. Sėklas galima sėti rudenį arba balandžio mėnesį tiesiog į dirvą. Šaknydinama birželio-rugpjūčio mėnesiais. Kerai dalijami rugpjūčio mėnesį., bet geriau anksti pavasarį. Negalima dauginti durpinėje žemėje.

Auginama alpinariumuose, ant atraminių sienelių, lysvėse, kaip kiliminis visžalis augalas tinka bordiūrams. Galima auginti atvirose vietose (mažus plotus). Sodinama įvairių žemaūgių daugiamečių gėlių grupėse. Tik reikia parinkti tokius augalus, kurie nenustelbtų pačių aubrečių.

Įdomūs deriniai gali būti su žemaūgėmis gėlėmis: ankstomis, vaistučiais, uoliniais laibeniais ir kitomis rūšimis, spalvotomis karpažolėmis, gvaizdėmis, hutčinzijomis, katilėliais, žemaūgiais vilkdalgiais, kiliminiais flioksais, visžalėmis rudgrūdėlėmis, raktažolėmis, smulkiažiedėmis svogūninėmis ir kitomis daugiametėmis kiliminėmis gėlėmis.

Abutilon megapotamicum (Galenis)

Kilęs iš Pietų Amerikos, jis tapo populiariu kambariniu augalu visame pasaulyje dėl ryškių žiedų ir vešlios lapijos. Abutilonai yra universalūs ir gali būti auginami tiek patalpoje, tiek lauke, todėl puikiai papildo bet kurį sodą ar patalpą. Jie būna įvairių spalvų, įskaitant raudoną, rausvą, geltoną ir oranžinę, todėl puikiai tinka bet kokiam kambariui pagyvinti. Šiame vadove aptarsime galenių auginimo privalumus, idealias auginimo sąlygas ir kaip prižiūrėti šį gražų augalą, kad jis gerai augtų jūsų namuose ar sode.

Kilęs iš atogrąžų regionų Centrinėje ir Pietų Amerikoje, galenis yra Malvaceae šeimos, kuriai priklauso hibiskai ir šventagaršvės, narys. Dėl savo į klevą panašių lapų ir gebėjimo skleisti gausybę žiedų jis dažnai vadinamas "žydinčiu klevu".

Viena iš labiausiai žavinčių galenio savybių yra jo žiedai, kurie būna įvairių spalvų, įskaitant raudonus, oranžinius, geltonus, rožinius ir net baltus atspalvius. Šie varpelio formos žiedai švelniai kabo ant stiebų, sukurdami grakščią ir nežemišką išvaizdą.

Galenis pasižymi ne tik vizualiniu patrauklumu, bet ir ištvermingumu bei gebėjimu prisitaikyti. Jis gali augti įvairiose klimato zonose - nuo šiltų ir drėgnų atogrąžų regionų iki vėsesnių vidutinio klimato juostų. Dėl šio universalumo šis augalas yra populiarus pasirinkimas tiek vidaus, tiek lauko sodininkystės entuziastams.

Galenio augalo priežiūra gana paprasta, todėl jis tinka ir pradedantiesiems, ir patyrusiems sodininkams. Jam reikia gerai drenuojančio dirvožemio mišinio, jis mėgsta nuo dalinio pavėsio iki visiškos saulės. Reguliarus laistymas, tarp laistymų leidžiant dirvožemiui šiek tiek išdžiūti, išlaikys augalą sveiką ir skatins optimalų augimą.

Genėjimas yra labai svarbus galenio priežiūros aspektas, nes padeda išlaikyti augalo formą ir skatina naujų žiedų augimą. Pašalinę visas nudžiūvusias ar pažeistas šakas, galite paskatinti augalą augti vešlesnį ir gyvybingesnį.

Galenis, dar žinomas kaip žydintis arba kiniškas, yra nuostabus augalas, galintis suteikti elegancijos bet kuriam sodui ar patalpai. Vienas iš pirmųjų žingsnių, norint sėkmingai auginti ir prižiūrėti galenį, yra suprasti skirtingas galenio veisles.

Galenis yra įvairių veislių, kurių kiekviena pasižymi unikaliomis savybėmis ir ypatybėmis. Kai kurios populiariausios veislės yra šios:

1. Galenis megapotamicum: ši veislė garsėja svyrančiais varpelio formos žiedais, kurie švelniai kabo ant šakų. Žiedai paprastai būna ryškaus oranžinio arba geltono atspalvio, todėl suteikia sodui spalvingumo.

2. Galenis pictum: ši veislė, dar vadinama dažytuoju galeniu, pasižymi stulbinančiais didelių, trimitų formos įvairių spalvų žiedais. Nuo rausvų ir raudonų iki abrikosinių ir geltonų atspalvių - žiedai tikrai traukia akį. 

3. Galenis hybridum: ši veislė sukurta sukryžminus skirtingas Galenis rūšis, todėl žiedų spalvos ir lapų formos labai įvairios. Hibridinis Galenis sodininkams suteikia galimybę rinktis įvairias rūšis, todėl sodą galima pritaikyti ir paįvairinti.

4. Galenis darwinii: Ši veislė, žinoma dėl ryškiai oranžinių žiedų, dažnai vadinama Darvino galenio veisle. Tai ištvermingas augalas, galintis atlaikyti žemesnę temperatūrą, todėl tinka įvairesnio klimato zonoms.

Norint išsirinkti tinkamą galenio veislę savo sodui ar patalpai, labai svarbu suprasti skirtingas galenio veisles. Rinkdamiesi geriausiai jūsų poreikius atitinkančią veislę, atsižvelkite į tokius veiksnius kaip klimatas, saulės šviesos poreikis ir pageidaujamos žiedų spalvos.

Kiekvienai Galenis veislei būdingi specifiniai priežiūros reikalavimai, todėl svarbu ištirti ir suprasti konkrečios pasirinktos veislės poreikius. Tinkamai prižiūrint ir skiriant dėmesį, jūsų Galenis augalas klestės ir apdovanos jus gražiais žiedais ilgus metus. 

Auginant patalpoje, svarbu pasirinkti gerai apšviestą vietą, kurioje būtų pakankamai natūralios šviesos. Pastatykite savo Galenis prie lango, kur jis galėtų gauti bent 4-6 valandas netiesioginės saulės šviesos. Venkite tiesioginių saulės spindulių, nes jie gali nudeginti švelnius augalo lapus. Jei natūralios šviesos prieinamumas ribotas, galite ją papildyti liuminescencinėmis arba auginimo lempomis, kad užtikrintumėte tinkamą augimą.

Auginant lauke, galenis mėgsta iš dalies šešėlyje esančią vietą. Jis gali pakęsti ir visą saulę, tačiau per didelis tiesioginių saulės spindulių poveikis gali sukelti lapų nudegimą. Todėl patartina suteikti šiek tiek pavėsio karščiausiu dienos metu, ypač regionuose, kur vasaros karščiai labai dideli.

Be to, atkreipkite dėmesį į Galenis temperatūros reikalavimus. Jis gerai auga esant vidutinei temperatūrai - nuo 60°F iki 75°F (15°C iki 24°C). Venkite ekstremalių temperatūros svyravimų, nes tai gali neigiamai paveikti augalo augimą ir žydėjimą.

Kalbant apie dirvožemį, galenis mėgsta gerai drenuojamą ir derlingą dirvožemio mišinį. Jis gerai auga drėgnoje dirvoje, tačiau nepakenčia užliejimo vandeniu. Todėl užtikrinkite tinkamą drenažą, į dirvožemio mišinį įmaišydami organinių medžiagų, pavyzdžiui, komposto arba perlito.

Pasirinkę tinkamą vietą galenio auginimui, užtikrinę tinkamą apšvietimą, temperatūrą ir dirvožemio sąlygas, sukursite sąlygas klestinčiam ir gyvybingam augalui. Nepamirškite reguliariai stebėti ir prireikus koreguoti aplinkos sąlygas, kad užtikrintumėte optimalų galenio augimą ir grožį. 

Auginant ir prižiūrint galenį, jo sėkmei lemiamą reikšmę turi tinkamas dirvos paruošimas ir sodinimo būdai. Galenis, dar vadinamas žydinčiuoju klevu arba kiniškuoju žibintu, yra nuostabus augalas, kuris jūsų sodui ar patalpai gali suteikti egzotiško grožio.

Pirmiausia parinkite gerai drenuojamą dirvą, kurioje gausu organinių medžiagų. Galenis puikiai auga šiek tiek rūgščiame arba neutraliame dirvožemyje, kurio pH svyruoja nuo 6,0 iki 7,0. Jei jūsų dirva sunki ir suspausta, į ją įmaišykite komposto arba gerai perpuvusio mėšlo, kad pagerintumėte jos struktūrą ir derlingumą.

Prieš sodinant būtina užtikrinti, kad dirva būtų kruopščiai paruošta. Pradėkite nuo to, kad iš sodinimo vietos pašalinsite visas piktžoles ir šiukšles. Tada dirvą išpurenkite sodo šakėmis arba kultivatoriumi, suardykite visus grumstus ir sukurkite smulkią, purią tekstūrą. Taip jūsų galenio augalo šaknys lengvai prasiskverbs į dirvą ir gaus svarbių maistinių medžiagų.

Sodindami iškaskite šiek tiek didesnę ir gilesnę duobę nei galenio šaknų kamuolys. Atsargiai ištraukite augalą iš konteinerio, stengdamiesi nepažeisti trapių šaknų. Įdėkite augalą į duobės vidurį, užtikrindami, kad jis būtų tokiame pačiame gylyje, kokiame buvo konteineryje. 

Galenio augalai mėgsta vidutinio drėgnumo dirvožemį. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp perteklinio ir nepakankamo laistymo, nes abu šie būdai gali pakenkti augalo sveikatai. Apskritai rekomenduojama laistyti galenis, kai viršutinis dirvos centimetras jaučiasi sausas. Tai rodo, kad augalas jau pasiruošęs drėkinimui.

Šiltuoju metų laiku arba aktyvaus augimo laikotarpiu Galenis augalus gali reikėti laistyti dažniau. Tai ypač aktualu, jei jie auga konteineriuose arba yra veikiami tiesioginių saulės spindulių, dėl kurių dirva gali greičiau išdžiūti. Kita vertus, šaltesniais mėnesiais arba kai augalas yra ramybės fazėje, svarbu atitinkamai pakoreguoti laistymo grafiką, kad būtų išvengta vandens pertekliaus.

Norint efektyviai laistyti galenio augalą, geriausia naudoti mirkymo ir džiovinimo metodą. Tai reiškia, kad reikia kruopščiai laistyti dirvą, kol ji bus tolygiai drėgna, ir leisti vandens pertekliui nutekėti per drenažo angas. Nepalikite augalo stovėti vandenyje, nes tai gali sukelti šaknų puvinį ir kitas su drėgme susijusias problemas.

Be reguliaraus laistymo, naudinga užtikrinti pakankamą drėgmę Galenis augalams. Šie tropiniai gražuoliai vertina šiek tiek drėgną aplinką, kuri imituoja jų natūralią buveinę. Drėgmės kiekį galite padidinti purkšdami lapus vandeniu arba šalia augalo pastatydami vandens pripildytą padėklą. Taip pat, sugrupavus kelis augalus, galima sukurti mikroklimatą, kuriame būtų daugiau drėgmės. 

Auginant ir prižiūrint Galenis augalus, labai svarbu užtikrinti tinkamą saulės šviesą ir pavėsį. Šie nuostabūs augalai puikiai auga šviesioje, netiesioginėje šviesoje, todėl jie puikiai tinka patalpoms, kuriose yra pakankamai natūralios šviesos. Tačiau juos taip pat galima auginti lauke, iš dalies užtamsintose vietose.

Geriausia, jei galenio augalą pastatysite prie lango, į kurį didžiąją dienos dalį patenka ryški, netiesioginė saulės šviesa. Nestatykite jų tiesioginiuose saulės spinduliuose, nes tai gali nudeginti lapus ir sukelti jų nuvytimą. Jei pastebėjote, kad augalas negauna pakankamai šviesos, galite jį papildyti dirbtinėmis auginimo lempomis, kad augalas gautų reikiamą šviesos energiją. 

Kita vertus, jei planuojate auginti galenį lauke, svarbu rasti vietą, kurioje būtų subalansuota saulės šviesos ir pavėsio pusiausvyra. Per daug tiesioginių saulės spindulių gali sukelti lapų nudegimą, o per mažai saulės šviesos gali lemti kojų augimą ir prastą žydėjimą. Ieškokite vietos, kurioje ryte būtų saulė, o po pietų - pavėsis, arba kur visą dieną šviestų negausūs saulės spinduliai.

Vasaros mėnesiais, kai saulė būna stipriausia, patartina šiek tiek apsisaugoti nuo intensyvios vidurdienio saulės. Tai galima padaryti pastačius galenio augalą medžio pavėsyje arba panaudojus saulės spindulius filtruojantį audeklą.

Užtikrindami Galenis augalui tinkamą saulės šviesos ir pavėsio kiekį, galite skatinti sveiką augimą, gyvybingą lapiją ir gausų žydėjimą. Stebėdami augalo reakciją į apšvietimą ir atlikdami reikiamus pakeitimus, sukursite optimalią aplinką, kuri užtikrins gerą augalo savijautą ir grožį. 

Norint užtikrinti sveiką Galenis augalų augimą ir gyvybingą žydėjimą, būtina juos šerti ir tręšti. Šie augalai turi specifinių mitybos poreikių, kuriuos patenkinus, galėsite džiaugtis nuostabiais žiedais.

Maitinant Galenis augalus, rekomenduojama naudoti subalansuotas, lėtai išsiskiriančias trąšas. Tokio tipo trąšos užtikrina pastovų maistinių medžiagų tiekimą per ilgesnį laikotarpį, skatindamos stabilų augimą ir žydėjimą. Ieškokite trąšų, kurių NPK (azoto, fosforo ir kalio) santykis yra 10-10-10 arba 14-14-14-14.

Auginimo sezono metu, kuris paprastai trunka nuo pavasario iki ankstyvo rudens, tręškite trąšomis pagal pakuotės instrukcijas. Geriausia šiuo laikotarpiu galenio augalus tręšti kas 4-6 savaites, kad jie nuolat gautų maistinių medžiagų.

Tręšdami būkite atsargūs ir nepersistenkite su trąšomis. Dėl per didelio trąšų kiekio dirvoje gali susikaupti druskų, o tai gali pakenkti augalų šaknims. Visada laikykitės rekomenduojamų dozių ir venkite tręšti sausą dirvą, kad nenudegintumėte šaknų.

Be reguliaraus tręšimo, taip pat naudinga į dirvą aplink galenio augalų pagrindą įterpti organinių medžiagų. Tai galima padaryti įmaišant komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Organinės medžiagos padeda pagerinti dirvožemio derlingumą, drėgmės sulaikymą ir bendrą augalų sveikatą.

Nepamirškite kruopščiai palaistyti galenio augalų prieš tręšimą ir po jo, kad trąšos nenudegtų. Tai padės praskiesti trąšas ir užtikrins, kad jos veiksmingai pasiektų augalo šaknis.

Reguliariai maitindami savo Galenis augalus ir į dirvožemį įterpdami organinių medžiagų, užtikrinsite tinkamą maistinių medžiagų balansą ir sukursite optimalią aplinką šiems gražiems augalams augti. Jų lapai išliks vešlūs, o žiedai sužibės ryškiomis spalvomis, todėl jūsų sodas taps tikru reginiu. 

 

 

 

 

 

 

 

 

Phlox (Flioksas)

Flioksai (Phlox) – tai daugiamečių augalų gentis, priklausanti ugniažolių (Polemoniaceae) šeimai. Šie augalai labai mėgsta saulę ir derlingą dirvą. Jie pasižymi įvairiomis spalvomis bei maloniu aromatu. Flioksai puikiai tinka įvairiems želdynams papuošti.

Pagrindinės flioksų rūšys:

• Šluoteliniai flioksai (Phlox paniculata) – aukšti, iki 90 cm augalai su stambiais šluotelės formos žiedynais. Labiausiai paplitę soduose ir parkuose.
• Kiliminiai flioksai (Phlox subulata) – žemi samanų pavidalo augalai, dengiantys dirvą tankiu kilimu. Tinka alpinariumams, akmenynams.
• Miškiniai flioksai (Phlox divaricata) – 20-30 cm aukščio, mėgstantys pusiau ūksmingas vietas.

Taip pat yra dar keletas rečiau auginamų rūšių.

Nors flioksai ir atsparūs augalai, jiems reikia tinkamos priežiūros:

• Dirva – flioksams reikia derlingos, lengvai drėgnos dirvos. Jei dirva skurdi, būtina tręšti.
• Vieta – flioksai mėgsta saulę, bet gali augti ir pusiau ūksmingoje vietoje. Svarbu, kad dirva būtų pralaidi vandeniui.
• Laistymas – flioksus reikia laistyti vidutiniškai, vengiant perdžiūvimo ir perteklinės drėgmės.
• Pjovimas – nužydėjusius stiebus rekomenduojama nupjauti, kad augalai vėl gražiai suželtų ir sužydėtų.

Dėl įvairių spalvų, aromato ir ilgo žydėjimo flioksai yra labai vertinami dekoratyviniai augalai. Jie gali būti naudojami:

• Želdiniuose ir gėlynuose – įvairūs flioksai puikiai dera su kitomis gėlėmis, ypač jurginais, lelijomis, rudbekijomis.
• Kompozicijose ir vazonuose – flioksų šakelės ir žiedai tinka puokštėms, vazonams papuošti.
• Alpinariumuose ir akmenynuose – žemi kiliminiai flioksai labai tinka tokio tipo želdiniams.
• Gyvatvorėse ir dekoratyvinėse tvorelėse – kai kurie flioksai gali būti auginami kaip žema gyvatvorė.

Flioksus galima dauginti sėklomis arba vegetatyviškai – dalijant kerus.

Daugindami sėklomis reikia:

• Surinkti subrendusias sėklas nuo gražiausių augalų.
• Pavasarį pasėti seklas į daigynėlį.
• Vasarą daigus persodinti į nuolatinę vietą.

Dalijant flioksų kerus reikia:

• Ankstyvą pavasarį arba rudenį atsargiai padalinti peraugusius kerus.
• Persodinti kerų dalis reikiamu atstumu.
• Palaikyti drėgną dirvą, kol šaknys gerai įsitvirtins.

 

 

 

 

Sorbaria (Lanksvūnė)

Šermukšnialapė lanksvūnė (lot. Sorbaria sorbifolia) – tai nedidelis, iki 1,5-2 metrų aukščio siekiantis lapuočių krūmas. Jis labai tinka papuošti sodą ar daržą, nes yra itin dekoratyvus ir lengvai prižiūrimas.

Šermukšnialapė lanksvūnė užauga kompaktišku 1-2 metrų aukščio ir pločio krūmu. Jos šakos tankios, lapai dideli, plunksniški. Pavasarį jauni lapeliai būna šviesiai žali su rausvu ar oranžiniu atspalviu, vėliau nusidažo geltona spalva. Rudenį lapai gražiai parausta.

Vasarą (birželio-liepos mėnesiais) šis krūmas žydi baltų žiedų šluotelėmis, kurios siekia net 20-35 cm ilgį. Žiedai labai patinka drugeliams, bitėms ir kitiems vabzdžiams. Žiemą ant šakų išlieka nudžiūvusios žiedynų šluotelės.

Šermukšnialapė lanksvūnė kilusi iš Rytų Azijos – Japonijos, Korėjos ir Kinijos. XIX a. ji buvo introdukuota į Europą kaip dekoratyvinis augalas. Šiuo metu savaime auga Sibire ir kai kuriose Europos šalyse. Lietuvoje taip pat galima rasti savaiminių šermukšnialapių lanksvūnių.

Šermukšnialapė lanksvūnė geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau gali augti ir pusiau pavėsyje. Ji mėgsta derlingą, drėgną dirvožemį. Šaknys seklios, todėl reikia reguliariai laistyti.

Dauginama sėklomis arba vegetatyviškai – atskiriant atžalas. Sodinant reikėtų palikti apie 1-1,5 metro tarpą tarp krūmų. Vasarą rekomenduojama tręšti, ypač jei auga nederlingoje dirvoje.

Šermukšnialapės lanksvūnės atsparios ligoms ir kenkėjams. Jos gali augti net iki -35°C šalčio.

Gražių lapų ir žiedų dėka šermukšnialapės lanksvūnės dažnai auginamos kaip dekoratyviniai krūmai. Jomis galima papuošti priešais namus ar sodą. Taip pat tinka gyvatvorėms.

Dėl lengvo priežiūros šie krūmai tinka ir viešosioms erdvėms – parkams, skverams. Jie atlaiko intensyvų lankymą, formuojami genėjimu. Lietuvoje šermukšnialapės lanksvūnės auga Klaipėdos, Vilniaus Santaros parke ir kt.

Be to, šie krūmai tinka biokurui ar medienai. Jų mediena kieta, sunkiai pūva. Lapai ir žiedai tinka puokštėms, vainikams. Iš šaknų galima gaminti dažus.

 

 

 

Kolkwitzia (Kolkvicija)

Puošnioji kolkvicija (Kolkwitzia amabilis) – tai nuostabus dekoratyvinis krūmas, kilęs iš Centrinės Kinijos kalnų. Šis krūmas priklauso sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimai. Jis pasižymi įspūdingais rausvai rožiniais žiedais, kurie suformuoja gražias girliandas ant šakų. Be to, puošnioji kolkvicija atspari šešėliui, lengvai prižiūrima ir tinka daugeliui sodų.

Puošnioji kolkvicija užauga iki 2 m aukščio ir pločio. Jos šakos išsidėsčiusios įvairiomis kryptimis – dalis jų stačios, kitos pusiau svyrančios, dar kitos tiesiai į šonus nukreiptos. Šakelės plonos, todėl jų viršūnės šiek tiek palinkusios.

Jaunų šakelių žievė ryškiai rusva, o senesnių – pilkšva su išilginėmis juostelėmis, kurios atrodo tarsi nusilupusios. Dėl šio kontrasto atrodo lyg krūme susipynę du skirtingo amžiaus augalai.

Lapai kiaušiniški, išdėstyti vienas priešais kitą. Jų viršutinė pusė žalia, apatinė padengta plaukeliais. Rudenį įgauna įvairių atspalvių – nuo raudono iki geltono.

Vienas iš ryškiausių puošniosios kolkvicijos bruožų – įspūdingas žydėjimas gegužės-birželio mėnesiais. Ant plonų šakelių išsiskleidžia gausybė rausvų žiedų, primenančių rožes. Jie sudaro gražias girliandas, už kurias augalas ir gavo savo pavadinimą. Būtent dėl nuostabių žiedų puošnioji kolkvicija vadinama „puošniąja”.

Puošnioji kolkvicija nėra itin reikli auginimo sąlygoms:

• Dirvožemis – augalui tinka bet koks dirvožemis, svarbu, kad jis nebūtų nuolat peršlampantis. Geriausiai jaučiasi lengvame priesmėlyje.
• Šviesa – puošnioji kolkvicija atspari pavėsiui, todėl puikiai auga tiek saulėtose, tiek ir šešėlinėse vietose.
• Klimatas – šis krūmas gerai žiemoja Lietuvos klimato sąlygomis, net atšiauresnėse vietovėse.
• Laistymas – reikalauja vidutinio drėkinimo, perteklinė drėgmė kenkia šaknims.
• Tręšimas – pakanka kasmet pavasarį patręšti neskoncentruotu azoto, fosforo ir kalio mišiniu.
• Genėjimas – rekomenduojama kas 2-3 metus genėti, pašalinant senas ar pažeistas šakas. Tai skatina tankesnį augimą ir žydėjimą.

Puošnioji kolkvicija – universalus dekoratyvinis augalas, tinkantis įvairiems sodų stiliams:

• Puikiai atrodo kaip pavienis akcentas vejoje, prie tako ar šalia namų.
• Galima sodinti gyvatvorėse, derinti su kitais krūmais ar dekoratyviniais augalais.
• Tinka japoniško stiliaus, alpinariumo, rožyno ar mišraus stiliaus sodui.
• Žydėjimo metu stebina praeivius, suteikia spalvų ir gyvybingumo aplinkai.

Nors puošnioji kolkvicija kol kas nėra itin paplitusi Lietuvoje, jos grožis ir universalumas leidžia drąsiai rekomenduoti šį krūmą bet kokio stiliaus sodui. O pasodinus kelis egzempliorius galima sukurti įspūdingą žiedų jūrą pavasario pabaigoje.

 

 

 

Ipomoea (Sukutis)

Sukutis (Ipomoea) – vijoklinių (Convolvulaceae) šeimos augalų gentis. Jai priklauso vienamečiai ir daugiamečiai augalai: žolės, lianos, krūmai ir žemi medžiai. 

Sukučių gentyje – daug įvairių rūšių. Nereikliausias vijoklis – purpurinis sukutis (Ipomoea purpurea) – beveik kasdien išskleidžia naujas mėlynų, violetinių ar purpurinių žiedų taureles. Jo žiedai – 3-5 cm skersmens. Augalai užauga iki 3 m aukščio. Žiedais galima gėrėtis anksti ryte ir vakare, o vidurdienį jie nuvysta.

Geriausiai sukučiai auga šviesioje, nekarštoje vietoje, užuovėjoje, derlingoje apydrėgnėje žemėje. Augalams reikia aukštų atramų, nes dauguma žiedų būna stiebų viršūnėse. Gerai auga dideliuose vazonuose su kompostine žeme. Galima leisti apraizgyti terasų ir balkonų turėklus, pertvaras, sienutes.

Sukučiai sėjami kovą – balandį į vazonėlius šiltnamyje. Šiltnamyje užauginti daigai balkone ir sode sodinami gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.  Tarp eilutėmis sodinamų augalų paliekami 20–30 cm tarpai.